Molėtų dailės galerija
Paroda eksponuojama nuo 2020 11 13
Nomeda Saukienė gimė 1957 m. Dusetose (Zarasų raj.). 1981 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2014 m. suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas. Gyvena ir kuria Dusetose.
Gėlės – vaikai – kaulai – žaislai – lapės: tokie žodžiai suskambo, stovint Nomedos Saukienės dirbtuvėje. Traukėme drobes vieną po kitos į šviesą, namo palėpėjė daug šešėlių. Jei užtektų vien gėrėtis darbais, neieškočiau jokių žodžių. Nomedos dirbtuvė yra pilna augalų (gėlių jūra). Didžioji dalis jų iš pievų, išdžiovintos laiko, kur ne kur plyksčioja gyva gėlelė ar stiebelis, gaudydami šviesą. Už lango gražus, pilnas spalvų sodas. Gėlės yra vaikai yra kaulai yra žaislai yra lapės – žodžių vėrinys staiga tapęs Nomedos parodos burtažodžiu, mįslės įminimu, suteikusiu jausmą, kad nepasiklysiu nesibaigiančiose soduose ir pievuose. Skaitydama tekstus apie Nomedos kūrybą, radau dar vieną žodį, kurį pasufleruoja rašytojas Sigitas Parulskis: „Rašant apie Nomedą ironija netinka“ [S. Parulskis, Nomeda Saukienė. Alijošiai palėpėje, „Dailė“, 2002, nr. 2]. Tai turbūt svarbiausia priežastis, kodėl ne vienerius metus svajojau surengti N. Saukienės parodą. Tapyba, kurioje nėra ironijos, yra šiuolaikiška (?). Ji tiesiog veikia profesionalumu, leidžiančiu žiūrovui užsibūti prie kūrinio. Jau pripratome, kad mene ironija tiesiog būtina. Atrodo, kad jei jos nėra, tai kūrinys tampa neaktualiu. Nomedos nutapytoji gėlė yra tiesiog gėlė. Ji yra paveiksle ir egzistuoja be jokios ironijos. Gėlė, patekusi į drobę virtuoziškai, meistriškai, akylai stebint dienos ir šešelių žaismą. Paskui tokią gėlę galėčiau keliauti į drobės gilumą: ten kur augalas slepiasi už augalo, ir dar už paukščio, ir dar už medžio, o šešėlyje vėl augalas... Ir gilyn. Akys kartais irgi turi kojas!
Menotyrininkas Vidas Poškus nustebino iškeldamas Nomedos tapybos ypatybę – gailestingumą [V. Poškus, Žemiška, augališka, gailestinga. Keletas Nomedos Saukienės tapybos požymių, „Nemunas“ 2020, nr. 10]. Keista ypatybė kaip tapybai, bet neįmanoma tam prieštarauti. Tai dar viena priežastis, kodėl Nomedos kūryba yra aktuali – priešnuodis tvyrančiai šių dienų agresijai. Tapytoja, visą gyvenimą stebėdama ir kurdama tik iš natūros, laukdama, kada prašvis nauja diena, kad galėtų grįžti prie tęsiamo darbo tik su natūraliu apšvietimu, tiesiogiai ir leidžia mums regėti kaip šviesa krenta į žemę, sekti paskui. Ši paroda veikia kaip savotiška kelionė paskui saulės spindulį, užsibuvimas prie kūrinio, prie gėlės...
Užsibūkime!
Kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė