Molėtų muziejaus istorija

1991 birželio 21 d. Molėtų rajono taryba įregistravo Molėtų krašto muziejų. Visa tai vyko Sąjūdžio dvasioje. Muziejus tada atrodė labai reikalingas, nes jame turėjo atsirasti viskas, ką buvome praradę per tarybinį laikotarpį.

Kalbos apie muziejų buvo kilusios dar anksčiau, kada žymus iš Molėtų krašto kilęs menininkas (keramikas) prof. V. Miknevičius tikrąja ta žodžio prasme išgelbėjo Molėtų miesto architektūriniu simboliu tapusius Raudonuosius mūrus – žydų prekybinius pastatus. Buvo laikai, kai prieš kelis dešimtmečius Molėtams vadovavę žmonės buvo nusprendę sunaikinti šį istorinį pastatą, kaip trukdantį miesto aikščių plėtrai. Kaip tik tada V. Miknevičius ieškojo vietos Lietuvos keramikos muziejui steigti, kitaip tariant, Molio muziejaus steigimui. Tokio muziejaus Molėtuose, kaip žinote, nėra, bet Raudoni mūrai stovi. Dabar jie atitinka savo pirmykštę paskirtį. Tiesa buvo projektas, kuris ir liko neįgyvendintas. Ten buvo numatyta vieta ir muziejui.

Vėliau, kai vyko kapitalinis rajono kultūros namų remontas, virš buvusių plokščių stogų buvo suprojektuoti šlaitiniai. Norėta, kad kultūros pastatas labiau atitiktų kurortinio miesto įvaizdį. Taip atsirado nauja erdvė virš kultūros namų fojė. „Iš biednystės“ kilo idėja ten įkurti Molėtų krašto muziejų.

1997 liepos 6 d. buvo atidarytas Molėtų krašto muziejus. Laikinų ekspozicijų (parodų) salė veikė nuo 1995 balandžio 21 iki 2012 birželio 9 d. buvusios Kultūros namų choreografijos salės vietoje.

Pirmuoju numeriu pirmojoje inventorinėje knygoje įrašytas raštijos eksponatas 1937 m. atsakymėlių knygutė vaikams „Nugirstos šnekos“.

Pradžią Molėtų muziejui davė iš Č. Stankevičiaus nupirkta jo surinktų eksponatų kolekcija. Buvo daug skaičiavimo, rūšiavimo, kraustymosi, avarinių sąlygų, praradimų, valymo darbų, daug kūrybos, galvojimo, įvairių konsultacijų su Lietuvos muziejų specialistais, ką ir kaip daryti. Tai blokada, tai diržų susiveržimas, tai krizė – vis kažkas trukdė augti. Tuo laikotarpiu, kai rajone buvo optimizuojamas kaimo bibliotekų tinklas, uždarinėjami kultūros namai, mokyklos, taupymo vajus spaudė net rajono sveikatos įstaigas, kurti muziejų ir ieškoti jam vietos po saule nebuvo paprasta ir lengva. Galima švelniai pajuokauti, kad kultūros centro darbuotojai visada į muziejų žiūrėjo kaip į „okupantą“, atėmusį dalį jiems priklausiusių patalpų, o kai kam gal atrodė, kad rajonui muziejus išvis neprivalomas.

Visi muziejaus padaliniai atsirado natūraliai. Ne veltui legendinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. Budrys juokavo, kad muziejus yra augantis organizmas. Alantos dvaro muziejus-galerija atsirado susidraugavus su jo įkūrėja šviesios atminties E. Satkūnaite, Balninkuose – su Vl. Miškiniu, vėliau su O. Pusvaškyte ir K. Strazdo šeima. Ežerų žvejybos muziejų įkūrė ir paliko V. Mackonienė, Etnografinę sodybą rajonui padovanojo astronomas G. Kakaras, galeriją Molėtuose įkūrė ir paliko D. Cibauskaitė. Kad ir su labai kukliu finansavimu puikių darbuotojų dėka muziejui pasisekė atrasti savo nišą rajono ir visos Lietuvos kultūriniame kontekste. Dabar rajone yra fantastiškas labai nuoširdžiai prižiūrimas Ežerų žvejybos muziejus, kuris bene labiausiai atitinka mūsų rajono įvaizdį, su labai gražiomis Žūklės švenčių tradicijomis. Balninkų VŠĮ „Kaimynystės namai“ perėmė vienintelį Lietuvoje stiklo muziejų. Etnografinėje sodyboje puoselėjamos senosios prigimtinio lietuvių tikėjimo tradicijos, vyksta savaiminis Perkūno šventyklos augimas.

Molėtų krašto muziejuje per visą gyvavimo laikotarpį sukaupta 30 tūkst. eksponatų. Didžiąją eksponatų dalį sudaro rajone vykdomų archeologinių kasinėjimų medžiaga, kitaip tariant, šukės. Nemažą dalį sudaro rašto artefaktai. Retkarčiais nusišypso laimė gauti ypač vertingų eksponatų. Paprastai tokie eksponatai patenka tiesiai į pastovią ekspoziciją, o jų istorijos pasakojamos lankytojams. Iš tokių reikia paminėti A. Umbraso sukonstruotą seniausią televizorių. Šis seniausias televizorius Lietuvoje – vertingiausias Molėtų krašto muziejaus eksponatas. Labai vertingų eksponatų dovanojo prof. V. Kaušinis. Armonikininkas, puikus medžio drožėjas, tautodailininkas Jonas Matulionis Alantos dvaro muziejui-galerijai padovanojo savo medžio dirbinius-minitechninius visokiausių senųjų amatų modelius. Tokių istorijų daug. Kiekvienas eksponatas, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą. Kiekvieno kelias į muziejų skirtingas. Visada mielai bendradarbiaujame su rajono senaisiais gyventojais. Dažnai jie turi kažką vertingo papasakoti ar perduoti muziejui.

Iš rečiausių eksponatų galima būtų minėt Arnionių bažnyčios kryžių, ornamentuotą verpstę, drožinėtą kėdę, kraičkubilį. Bet muziejuje svarbiausi yra rinkiniai. Visos lietuviško stiklo eksponatų kolekcijos gavimas iš kraštiečio K. Strazdo prilygo stebuklui. Tikras stebuklas, kad Molėtų rajone yra Ežerų žvejybos muziejus, kuriame sukaupta labai vertingų eksponatų: archajiški luotai, visokiausi senoviniai žuvų gaudymo įrenginiai, žvejų įrangos gamybos įrankiai. Videniškių vienuolyne formuojasi kunigaikščių Giedraičių istorijos rinkinys, eksponuojama vienos žymiausių margutininkių V. Giedrytės margučių kolekcija.

Buvusio Molėtų mero Stasio Žvinio iniciatyva į Molėtų muziejaus pastovią ekspoziciją pateko Antano Truskausko medžioklės kolekcija, Vaidoto Žuko paveikslų galerija, Teofiliaus Matulionio muziejus.