2021 06 08–29
Pirmą kartą Molėtų dailės galerijos istorijoje:
VDA meno projekto – tapybos darbų magistro laipsniui įgyti gynimas ir paroda
Gynimas vyks birželio 21 d.
Meno projekto vadovė – VDA rektorė, tapytoja doc. Ieva Skauronė, meninio tyrimo rašto darbo konsultantė – tapytoja doc. dr. Deima Katinaitė, konsultantas skulptorius lektorius Algimantas Kensminas
Ekskursija po parodą ir susitikimas su autore – birželio 25 d., 15 val.
Molėtuose gimusi ir augusi Jolanta Žalalienė molėtiškiams visada buvo žinoma kaip nuolat parodose ir edukaciniuose užsiėmimuose dalyvaujanti etninės kultūros puoselėtoja – juostų pynėja, tautinio kostiumo (įvairių jo dalių) kūrėja. Visa tai – nuo vaikystės. Būsima meno magistrė prisimena, kad pirmiausia atmintin įsidėjo močiutės, kurią vadino babute, pasakojimus apie audimą, taip pat jos austas marškas, rankdarbius. Po to sekė siuvimo pamokos ir skiautiniai, nėriniai. Atgimimo laikais atsiradus tautinio kostiumo poreikiui, Jolanta įniko juo domėtis – siūti liemenes, siuvinėti prijuostes, pinti juostas. Tuo pačiu metu visuomet norėjosi piešti. Dailės pedagogui Donatui Ivanauskui Molėtuose suorganizavus piešimo pamokas suaugusiems, J. Žalalienė pradėjo jas lankyti, vėliau tobulinosi pas piešimo meistrą Arūną Joniką, VDA profesorę Živilę Jasutytę.
„Kada pradedi „treniruotis“, supranti, kad smalsumas ir savęs atradimas skatina nesustoti, bandyti toliau“, – sako Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno (buvusioje Monumentalios dailės) katedroje magistro studijas pasirinkusi Jolanta. Menininkė priduria, kad mokslai Akademijoje išpildė troškimą pasitikrinti tam tikras asmenines patirtis. Esmė – vaikystės prisiminimai ir senieji audiniai, šių vertės. Taip atsirado Atminties daiktų tema. Meninio tyrimo objektu magistrantė pasirinko atminties kultūros, lydimos refleksyviosios nostalgijos, tematiką ir paveldosaugos verčių išskyrimo principus. „Visa tai persmelkta ilgesio, nes praeitin sugrįžti neįmanoma“. Vidinės – simbolinės ir estetinės paties daikto vertės, audinio senėjimo procesai, šiandieninis požiūris į namų aplinką lėmė meno projekto vektorių. „Dalis meninio tyrimo yra parašytas aukštaičių uteniškių krašto tarme. Ši kalba suskambo rašant dialogus su babute, fiksuojant jos prisiminimus. Kurdama tapybos darbus jungiau skirtingas technikas: aliejų ir akrilą naudojau kaip pagrindą, siuvinėjau, piešiau, spaudžiau nuo etnografinių audinių raštą – taip išgaudama visumą. Šalia tapybos darbų sukūriau ir tekstus, pasakojančius apie jų atsiradimą. Pasitelkus tapyboje transformuotus raštus fragmentais, tapo akivaizdu, kad visos jų žymės, net jei prarado formą, yra atpažįstama savastis“.