Apie tai, kas pranyksta, ir tai, kas išlieka...

Tradicijas kuria žmogus, o jas koreguoja laikmetis. Todėl vienos prigyja, o kitos išnyksta. Panašiai nutiko ir su  spalio 28-osios diena, kuri  seniau buvo  vadinta tiesiog Simajudu. Tai buvo ne koks nors jau dabar seniai pamirštas žodis, o  sujungti  dviejų apaštalų Simono ir Judo Tado vardai. Kažkodėl šie apaštalai nebuvo labai populiarūs, gal trukdė kito apaštalo Judo, pardavusio Kristų, įvaizdis, ir ilgainiui išnyko iš minimų vardų sąrašo, o su jais ir  spalio 28-osios Simajudas. Ši diena  dar XIX ame amžiuje buvo siejama su derliaus pabaigtuvių apeigomis ir naujo derliaus pardavimu. Tad daugelyje  vietovių tą dieną vykdavę patys didžiausi turgūs.  Tačiau pokaris ir sovietmetis diktavo kitas sąlygas rastis šventėms ir vietoj Simajudo atsirado derliaus šventės su  kolūkio pirmininko prototipu – Dėde Derliumi. Nepriklausomoje Lietuvoje ir šiandien mielai švenčiamos kiek paankstintos Derliaus pabaigtuvių šventės su įvairiomis linksmybėmis ir metų derliaus gėrybėmis. Tik  šventieji  palikti „asmeninėms reikmėms“, bet ir tai, tik tiems, kas žino, kad Judas Tadas  yra dangiškasis užtarėjas vadinamaisiais beviltiškais atvejais, o  Simonas - uolusis, dėl to, kad norėjo išvyti iš Izraelio svetimšalius romiečius. Gal dabar pats metas vėl  kreiptis į šiuodu apaštalus, nei patikėti, kad karą Ukrainoje padės užbaigti  Donaldas  Trampas?...
Protėviai sakydavo, kad po rudens lygiadienio prasideda rimties metas – vėlių laikas. Iš čia, matyt, radosi ir Vėlinės. Tik anuomet daugiausia dėmesio buvo skiriama ūkio darbų pabaigai, dėkojama dievams už derlių ir prisimenami, pagerbiami mirusieji. XVI a. kronikų autoriai Motiejus Stryjkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio antrąją jau įvardija kaip krikščionišką visų mirusiųjų paminėjimo dieną. Protėvių gyvenimuose, kurie mums šiandien atrodo labai  sunkūs ir tokie tolimi, būta kur kas  daugiau pagarbos ir žmogui, ir tikėjimui.  

Anuomet tikėta, kad per Visus šventus ir Vėlines mirusiųjų vėlės sugrįžta aplankyti savųjų. Jeigu  į namus užklysdavo koks nors nepažįstamas pakeleivis, jis būdavo maloniai priimamas, pavaišinamas, nes manyta, kad tokie pakeleiviai  ir yra vėlės arba jų  pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų... Gal jie pasiųsti perduoti kokią tai žinią, pagelbėti, o  gal  paprašyti gyvųjų maldų? Tiesa, anksčia sakyta, kad  naktį iš lapkričio pirmosios į antrąją  vėlės pačios einą į bažnyčią pasimelsti. Šiandien vargu ar įsileistume į namus nepažįstamąjį, vargu ar išbūtume rimtyje... Bet ir senais laikais  būta visko...
Kauno  tautinės kultūros centras yra parengęs nuoseklų aprašą apie šių dienų minėjimą Lietuvoje nuo seniausių iki dabartinių laikų.
„ Anot J. Dlugošo iki krikščionybės paplitimo mirusiems skirtos apeigos buvo atliekamos kapinėse, šventuose miškeliuose. Susirinkdavo žmonės iš visos apylinkės, atsinešdavo valgio, gėrimo ir pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukojo dievams, o ypač Perkūnui, kad jis pastiprintų mirusiųjų vėles. Maistą (sūrį) dėdavo ant stalelių, padarytų iš žemės, o midų pildavo į ugnį. Buvo tikima, kad vėlės naktį valgančios padėtą maistą ir geriančios midų. Lietuviai maisto vėlėms į kapines nešė iki XIX a. pabaigos (kai kur iki XX amžiaus 4 dešimtmečio), vėliau šį paprotį pakeitė jo dalijimas elgetoms, kad šie melstųsi už mirusiųjų vėles. Dažniausiai elgetoms buvo duodama duonos bei avies arba ėriuko mėsos. Pastaroji aukota ir bažnyčiai. Dzūkai elgetoms skirtą duoną vadino dziedų duona ir kepė ją su ypatingomis apeigomis.

Mirusiųjų garbei ruoštos vaišės ir namuose. Apie jas mums žinių suteikia XVII – XIX a. šaltiniai. Žinome, kad XIX a. pradžioje Lydos apskrityje lietuviai vėlėms gamino tamsius patiekalus. Kaip ir Kūčioms, buvo ruošiama 12 patiekalų. Į šias vaišes pakviečiami šeimos, giminės mirusieji. Visi valgydavo tyloje. Pavalgius mirusiųjų vėlės buvo išprašomos, joms liepiama eiti savo keliais ir nekenkti gyviesiems.”
Vis dėlto, visais laikais buvo brėžiama aiški riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių,  kurios peržengti nevalia.O ir svečiavimosi laikas gana ribotas, žinant, kad vis tiek visi, anksčiau ar vėliau, susitiksime.Gal todėl gyvųjų ir mirusiųjų ryšiui palaikyti svarbią reikšmę teikė ugnis – gyvasties, šviesos ir šilumos teikėja, žyminti kelius gyvųjų ir mirusiųjų pasimatymui.
Laužai  kūrenti  kapinėse per Vėlines ir Visus šventus ir dėl medinių kryžių sudeginimo, ir dėl apeigų, meldžiantis ir giedant. Dzūkijoje tokie papročiai dar tebėra ir mūsų dienomis, o kituose Lietuvos regionuose išplatinome praėjusio amžiaus pradžioje miestiečių pradėtą žvakių deginimą. XXI-ame amžiuje jis toks populiarus, kad net  būna matomas iš kosmoso.
Šiandien gyvename pertekliniame amžiuje ir  nebesuprantame ribų. Neuždegti žvakelės ant artimojo kapo – būtų nepagarba mirusiajam, bet uždegti jų perdaug – jau nepagarba Žemei. Ir vis dėlto, jei yra trumpiausia diena ir trumpiausia naktis, tai Visų šventųjų ir Vėlinių metas  suartina Dangų ir  Žemę.
Nepamirškime pakelti akių ir  į dangų...

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė