Atradimas: Alantos fotografo Dionizo Putnos (1892–1964) archyvas

Birželio 7 d., 12 val. Vaidoto Žuko meno galerijoje atidaroma Alantos fotografo Dionizo Putnos darbų paroda.

Alantos dvare rengiamos Dionizo Putnos nuotraukų kolekcijos pagrindas – uteniškės Janinos Babelytės-Bieliauskienės išsaugotas senelio archyvas: keli albumai ir batų dėžė su nuotraukėlėmis. Nemažai Dionizo Putnos nuotraukų pateikė ir alantiškiai – istorikas Gintautas Šeikis, Nijolė Kižienė, Danielius Drazdauskas, DanaŽigelytė-Sabaitienė, Vidas Yla, Regina Šeibutienė ir kiti.

Dionizas Putna gimė 1892 m. Spiečiūnų kaime (tuomet Molėtų parapija). XX a. pradžioje jis išvyko į Sankt Peterburgą. Susidomėjęs fotografija, įsigijo gerą fotokamerą, su kuria nesiskyrė visą gyvenimą. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į carinę Rusijos kariuomenę, tačiau netrukus pateko į vokiečių nelaisvę, kur išbuvo iki pat karo pabaigos. 1918 m.  sugrįžo į gimtinę, o 1920 m. Alantos bažnyčioje vedė Marijoną Ylonytę iš Viteliškio kaimo. Susilaukė dviejų vaikų – Viktorijos ir Vytauto. Dionizas sodyboje pastatė nedidelę vėjo jėgainę elektrai gaminti, užsiėmė knygrišyste, siuvimu.

Kelias užsienio kalbas mokėjęs fotografas visą gyvenimą domėjosi menu: pirkdavo ar prenumeruodavo Lietuvos ir užsienio žurnalus, albumus. Leidinius kruopščiai saugojo, dailiai įrišdavo, rodydavo, duodavo paskaityti Alantos jaunimui, draugams, kaimynams. Iki šių dienų išsaugotoje fotografo užrašų knygelėje yra išlikę jo paties ranka rašyti žodžiai: „Dionizas Putna – kultūros administratorius.“

Dionizas Putna nepriklausė jokioms politinėms organizacijoms, tačiau buvo pilietiškas ir drąsus žmogus. Nacių okupacijos metais jis su sūnumi Vytautu (1922–1983) įsitraukė į vietos aktyvistų grupę, kuri rūpinosi, kad krašto jaunimas nepatektų į vokiečių sąrašus privalomiems darbams. Rizikuodami pakliūti vokiečiams į nemalonę, Putnos perrašinėdavo tuo metu uždrausto laikraščio ,,Į laisvę“ ištraukas, kurias platindavo Alantos valsčiaus seniūnai ir patikimi gyventojai.

Putnų sodybą dažnai lankydavo Alantos šviesuomenė: mokytojai Mykolas Šeduikis, Romualdas Lamauskas, Alantos gydytojas Juozas Mažeika, bažnyčių dekoruotojas Boguslavas Tuba, iš Klaipėdos parvykstantis Ignacas Skripkus. Vietiniai prisimena, kad sekmadieniais po pamaldų Dionizas Putna kviesdavo žmones į savo sodybą, kur dėstydavo meno istoriją, pristatydavo žymių Antikos ir Renesanso meistrų reprodukcijas. Kartais sode, tarp medžių ištiesęs virves ir ant jų sukabinęs savo nuotraukas, rengdavo parodas. Alantiškiai fotografo darbą buvo įsileidę į savo gyvenimą natūraliai, vertino palankiai. Vykdami fotografuotis, sakydavo: Vykstu pasputnuot.

Po Dionizo Putnos mirties (1964), sovietams vykdant melioraciją, Viteliškio kaimas buvo sunaikintas. Dionizo sūnus Vytautas įsigijo namą Alantoje, priešais pieninę, ir ten perkėlė visą tėvo fotografijų archyvą ir didelę biblioteką. Ir Vytautas Putna leisdavo alantiškiams skaityti prieškario knygas, užsienio žurnalus, laikraščius. Vietos valdžiai tai nepatiko. Maždaug 1970-aisiais jis sulaukė nekviestų svečių: sovietiniai Molėtų pareigūnai didžiąją dalį knygų, meno albumų, periodikos leidinių, nuotraukų ir atviručių kolekciją sukrovė į savivartį ir, liudininkų teigimu, išvežę sudegino Molėtų vykdomojo komiteto katilinėje.

Vis dėlto 2024 m., netikėtai atradus išlikusią Dionizo Putnos fotoarchyvo dalį, atsiskleidė šio nuostabaus fotografo galimybės. Fotografas turėjo gerą menininko akį ir išlavintą estetinę pajautą. Net tokie objektai kaip gaidžiai, kiaulės ar pieninės motorai jo nuotraukose užfiksuoti su jautrumu, šiluma, bet ir konceptualiai, struktūriškai. Prieškariu, nuvykęs į Prienus, jis įamžino potvynio nuneštą tiltą, fotografavo Biržų ežere plaukiojančias burines valtis, 1941 m. – gaisrą Kauno centre, o 1946-aisiais – pasišiaušusias Kauno potvynio lytis ir stribų nuverstą Skiemonių kryžių. Jo darbai unikalūs ir tuo, kad įamžino tuos išskirtinius pastatus ir svarbius įvykius, kurių vaizdų iki mūsų dienų Lietuvoje išliko labai mažai arba jie nesiekia tokios aukštos kokybės.

Yra kelios nuotraukos, kuriose Dionizas Putna (tikėtina, priverstas) fotografavo Alantos stribus. Bet net ir šių kadrų kompozicija nepriekaištinga – su okupantais kolaboruoti nusprendusius  jaunuolius – vilkinčius sovietines milines ir apsiginklavusius automatais – jis fotografavo sustatęs tvarkingai, ritmiškai.

Alantiškių dėka Dionizo Putnos palikimas vis pasipildo senuose šeimų albumuose surastais kadrais – fotografijomis iš Viteliškio, pačios Alantos arba kaimyninių miestelių ir kaimų.

Vaidotas Žukas
Gintautas Šeikis