Birželis: nuo Sekminių iki Devintinių

Birželis – vasaros pradžia, kai visi pradeda jausti atostogų poreikį ir nerimą dėl būsimų orų. Etninėje kultūroje yra žinių ir apie birželio mėnesio pavadinimą, ir apie šio mėnesio šventes bei orus. Pasak etnologės Nijolės Marcinkevičienės, pasakojančios apie mėnesius ir šventes, ar tik nebus birželis susijęs su žodžiais – biržė, biržyti. Mat taip vadinama šiaudų kuokštelio (šakelės) įkišimas į žemę sėjos metu, kad būtų pažymėta iki kurios vietos pasėti grūdai. „Sėjėjas pirmą šiaudų kuokštą sudėdavo kryžium ir prispausdavo žemės grumstu – tai vis dėl sėjos, derliaus sėkmės. Neužsėta plynė pasėliuose buvo laikyta ženklu, kad kas nors iš šeimos naujo derliaus duonos jau nebesulauks...“ Tačiau etnologei įtikinamesnė birželio pavadinimo versija yra pagarba mūsų medžiui beržui. Juk jis – sveikatos šaltinis, jei mokėsi priimti jo dovanas ir žinosi kaip jomis pasinaudoti. Berža dalinasi su žmogumi ir savo syvais, ir lapais, ir pumpurais, teikia sveikatą ir grožį. Akivaizdžiausiu berželio gerbimo akcentu etnologė vadina Sekmines, septintąjį sekmadienį po Velykų, šįmet – birželio 8-ąją. Tądien katalikai bažnyčiose švenčia Šventosios dvasios atsiuntimą apaštalams. Ši iškilmė užbaigia Velykų laikotarpį, tikima, kad nuo šios dienos Šv. dvasia apsigyvena ne tik pranašuose, bet ir tikinčiuosiuose.

Etnologė N. Marcinkevičienė vėlgi pagrįstai kelia klausimą: „gal šis atsiuntimas ir bus nulėmęs ilgą liaudies papročių, tokių, kaip kad kaišyti smaragdine žaluma pasipuošusiais berželiais, jų šakomis vartus, duris, sijas, tarsi duoti ženklą šventajai dvasiai – gėriui, džiaugsmui, sėkmei, linksmybei, kad jos labai laukiamos, gyvavimą... Žmonės prisimena, kad berželiais apkaišydavo ir lovų galvūgalius, kad vaiskus jų kvapas atneštų saldų miegą, malonius sapnus...“ Autorė primena, kad beržas dėl skaisčios žalumo, vešlumo, augumo galios buvo garbinamas kaip gebantis šias galias perduoti javams ir kitiems augalams, taip pat naminiams gyvuliams, ypač karvėms, kad būtų pieningos ir sveikos, maitintų šeimą... Jos būdavo karūnuotos beržų ir gėlių vainikais. O mūsų kaimynai ignaliniečiai (Meironių k.) dar ir šiandien, matyt, tradiciškai švęstų Sekmines – tebeplukdytų karves į salą, papuoštas vainikais, jei tik būtų likę karvių... Kad neišnyktų tie papročiai, šįkart Palūšėje organizuojamas Sekminių Meironių kaime šventimo tradicijos 30-mečio paminėjimas su vaišėmis, ypatinga „pauciene“, žuviene, šokiais ir dainomis, o karvės žvelgs tik iš archyvinės medžiagos... Tradicijas koreguoja laikas ir situacijos.

Sekminės – oficiali šventė ir nedarbo diena buvo tarpukario Lietuvoje (1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme šventinėmis laikytos dvi Sekminių dienos, 1930 m. kaip šventinė diena palikta tik viena – pirmoji Sekminių diena).

Antrąją Sekminių dieną būdavo įprasta apeiti javų laukus, „aplankyti“ rugius. Aukštaitijoje, o ir Molėtų krašte, buvo paplitęs parugės paprotys: žmonės vaišindavosi lauke, netoli pasėlių, gėrė sambarinį (sudėtinį) alų. Per Sekmines buvo itin populiarūs jaunimo pasilinksminimai – gegužinės. Kai kuriose Lietuvos vietovėse būta apeiginio supimosi, laistymosi vandeniu tradicijos, kad tik visi būtų sveiki ir užaugintų gerą derlių. Tikėta, kad nuo Sekminių jau galima maudytis atviruose vandens telkiniuose, ką šiandien patvirtina ir meteorologai.

Trečiąją, kai kur ketvirtąją Sekminių dieną, vadinamą Ledų diena, vengta triukšmingų darbų, kad ledai pasėlių neišmuštų, melstasi, prašant apsaugoti nuo nepageidaujamų gamtos reiškinių.

Dzūkijoje už gyvulių apvainikavimą berželiais piemenėliai gaudavo iš šeimininkės sūrį, vadinamą „vainikaičiu“. Rytų Lietuvoje piemenėliai gaudavo sūrį, suslėgtą iš septynių puodynių pieno, kepaliuką duonos su įkeptu kiaušiniu, sviesto ir grikinių ar žirninių blynų bei kiaušinių, kad galėtų išsikepti kiaušinienės. Šiaurinio Aukštaitijos pakraščio moterys šeimynai virė po septynis varškės virtinius. O tradicinės Sekminių kiaušinienės, keptos lauke, skonį, kurią kepdavo senelė Rokiškio rajone iš septynių kiaušinių ir pieno, dar menu iki šiol. Matyt, todėl per Sekmines tebekaišau berželiais ir sodybos sijas...

Sekminių sūriai dar nebūdavo suvalgyti, o šeimininkės jau pradėdavo galvoti apie Devintines – devintąjį ketvirtadienį po Velykų švenčiamą Dievo Kūno šventę, kuri šįmet bus birželio 19-ąją. Čia vaišės kuklesnės, bet ypatingas dėmesys sūriams, pagardintiems mėtų, šalavijų ar peletrūno lapeliais bei virtiniams, kad po devynetą jų suvalgytų kiekvienas. Ir tarp šių švenčių gražiai įsiterpia Antaninės, švenčiamos birželio 13-ąją, nepamirštant nupinti vainikų Antanams ir Antaninoms, pratęsiant apsauginių 9 vainikėlių pynimą iš devynių žolelių per Devintines, būtinai įdedant juozažolės. Merginos ir moterys juos nešdavosi į bažnyčią, užsimovusios ant rankų. Buvo tikima, kad jie apsaugos nuo žaibo, ligų ir blogos akies.

O kokie bus vasaros orai, pasak etnologo Liberto Klimkos, gali pasakyti ir Sekminių diena. „Jeigu oras per Sekmines gražus, tai rugiai gerai žydės ir derlius bus geras“. Bet didžiąja dalimi vasaros prognozę jau yra pateikusios gegutės. Etnologas sako, kad reikią žiūrėti, kada gegutės pradėjo kukuoti miške. „Jeigu ji pradeda kukuoti, kai medžiai dar nesusprogę, tai metai bus nelengvi derliaus prasme – kažko trūks, ar drėgmės, ar sausros per daug bus“, bet jei gegutė užkukuoja jau sulapojus miško medžiams – „tai viskas bus gerai ir sėkmingai“. Bėda ta, kad gudruolė gegutė kaimiečius užkukuoja vis anksčiau ir anksčiau... Tačiau miesto žmogui dažniausiai ji užkuoja, kai žalumos jau būna daug. Todėl, matyt, orų situaciją geriausiai atspindi šių dienų patarlė, sakanti, kad Lietuvoje blogo oro nėra, o tik blogas apsirengimas...

Kad ir kaip ten būtų – visos šventės turi stiprią krikščioniškąją pusę, kurią įprasmina bažnytiniai atlaidai, o ypač Šventosios Dvasios Atsiuntimas Žemei ir jos žmonėms.


Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė