Donato Ivanausko parodos „Jubiliejinė paroda“ atidarymas

Renginio vieta: Molėtų krašto muziejus, Inturkės g. 4, Molėtai

Atidarymas: 2026.09.22, 17:00 val. Molėtų krašto muziejus (Inturkės g. 4)

Iš tiesų mane atkalbinėjo, o aš užsispyriau surengti šią nedidelę parodėlę Molėtuose. Tame nėra ypatingo tikslo – tegu tai bus mano paskutinis pasisveikinimas ir atsisveikinimas su miestu, kuriame gyveno mano senelis, Molėtų vaistininkas, mano tėtis Leopoldas Ivanauskas ir mano šeima, grįžusi į senelio namus Bučeliškėje.
Šiuos piešinius-akvareles piešiau 2021–2023 metais kaip dovaną savo šeimai. Galvojau – tegu lieka gyvu įrodymu, jog toks žmogus buvo ir juos mylėjo.
Mano akvarelės neišgalvotos. Dramatiškos istorijos – visos jos yra ilgi pasakojimai apie kažką, ką galvoju esant įvykiu, kurį būtina nupiešti.

SEPTYNIOS JUBILIEJINĖS TEZĖS

1. Didžioji Kūryba – tai ne tapyba, grafika ar skulptūra. Tai ne poezija ir ne filosofija.
2. Didžioji Kūryba – tai mūsų nugyventi gyvenimai. Dienų pabaigoje mes pateiksime juos vertinimo Komisijai.
3. Komisija vertins pagrindinį gyvenimo tikslą ir kokie pasiekti rezultatai.
4. Gyvenimo menas yra iš tamsos ir chaoso sukurti kažką šviesaus ir verto pasigėrėjimo, kad, dėdamas paskutinį gyvenimo brūkšnį, vis dar galėtum pasakyti – gerai ir net labai gerai.
5. Gyvenimo meno sudėtingumas yra kūrinio autentiškumas ir atitikmuo Aukščiausiam standartui.
6. Didžiausias mūsų kūrybos trūkumas yra laiko stoka. Mes neįvertinome, koks brangus ir trumpas yra žmogaus gyvenimo laikas – kiekviena valanda, minutė ir net sekundė.
7. Tad verta įvertinti esamus resursus ir likusį laiką, kad užbaigtum savo Didįjį kūrinį.

Gimiau 1956 metų vasaros viduryje. Mama gimdė sunkiai, ilgai kankinosi ir, kai Kauno Mažylio gimdymo namų gydytojai iškėlė mažą skausmo kamuoliuką, nei mamai, nei man nebuvo jokio džiaugsmo.
Aš daug ir garsiai verkiau – šis pasaulis nepasirodė smagi vieta. Beje, taip ir šiandien galvoju.
1974 m. baigiau Kauno J. Naujalio meno gimnaziją, o 1981 m. – Vilniaus meno akademiją, įsigydamas vitražo dailininko specialybę.
Nuo 1981 iki 1989 m. dirbau dailininku vitražistu Klaipėdoje, kur ir šiandien galima pamatyti ne vieną mano vitražą.
Nuo 1987 iki 2004 m. buvau vienas iš Lietuvos evangelinio prabudimo vadovų, bet tai jau kita istorija.
Kai vertinu nugyventą laiką, jis atrodo panašus į daugiaserijinį filmą. Jame per daug serijų, kad viską gerai prisiminčiau, atmintyje liko tik kažkuo ypatingi fragmentai. Iš šitų trumpų ištraukų galima būtų sukurti filmą.
Tačiau šito filmo nebus.
Esu baigiamojoje serialo dalyje, bet jeigu kas paklaustų, ar norėčiau vėl jį pažiūrėti, aiškiai pasakyčiau – ne, jokiu būdu.
Filmo Kūrėjas buvo paruošęs gerą scenarijų, tačiau aktorius pasirodė per silpnas, kad reikiamai įkūnytų Kūrėjo užmanymą. Atmintyje įsirėžė per daug scenų, dėl kurių šiandien pagrindiniam herojui sunku.
Ir, nepaisant viso to, dabartinė mano sielos būsena, gyvenimo būdas, vieta, kurioje gyvenu, ir ypač žmonės, kurie mane supa, yra lyg didelis ir neužtarnautas Aukštumų prizas, lyg dievota istorijos pabaiga.
Sako, jog paskutinės gyvenimo akimirkos svarbiausios, tad žiūriu į artimus žmones ir negaliu jais atsižiūrėti.

Tegu tai dar tęsiasi.