Etnokultūra vaikų širdyse: patirti, paliesti, išgyventi

Šiuolaikinis vaikas gyvena greitame, technologijų kupiname pasaulyje, tačiau jo šaknys vis dar slypi ten, kur skamba sutartinės, kur kvepia močiutės duona, kur vaikai žaidžia basomis pievoje, o rankomis glosto medinį verpstės raštą. Etnokultūra – tai ne vien praeitis ar muziejinė vertybė, tai gyva tapatybės dalis, kurią galime perduoti tik būdami kartu – per patirtį, per jausmą.
Būtent tokia buvo viena ypatinga išvyka, kai vaikai ne tik klausėsi pasakojimų apie senovinę buitį, bet ir patys įžengė į gyvąją etnokultūrą. Muziejuje jie sužinojo apie senovinius darbo įrankius – nuo audimo staklių iki lygintuvų, nuo medžioklės įrankių iki lopšių... Vaikai ne tik stebėjo, bet ir klausė, lietė, domėjosi – tai buvo pažinimas ne per vadovėlį, o per gyvą ryšį.
Ypatingą įspūdį paliko pagarbus susitikimas su mūsų ugdytinio Anupro prosenelio, tautodailininko Jono Matelionio, kūryba. Vaikai ir mokytojai turėjo unikalią galimybę prisiliesti prie jo drožinių bei senųjų techninių įrenginių modelių kolekcijos. Tai buvo ne tik estetinis, bet ir emocinis patyrimas – kūriniai, įkvėpti gamtos ir sukurti mylinčiomis rankomis, perteikė rankų darbų grožį, gylį ir dvasią.
Vaikai liko sužavėti, o grįžę namo prašė tėvelių dar kartą nuvažiuoti į dvarą ir pasidžiaugti kartu su šeima.
Tokios patirtys įprasmina etnokultūrą kaip gyvą ir prasmingą šiandienos dalį – ne tik iš praeities paveldėtą, bet ir perduodamą iš kartos į kartą per jausmą, prisilietimą ir pasakojimą.

Tekstą parengė mokytoja Ana Pipilevičienė