Gintaro Kraujelio tapybos paroda „Interpretacija PL“
Gintaras Kraujelis gimė 1956 metais. 1975 metais baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1983 – Vilniaus dailės institutą. Sukūrė 40 didelių vitražų visuomeniniams ir privatiems interjerams, per 200 mažo formato pakabinamų vitražų. Žymesni kūriniai – vitražai Panevėžio Marijonų bažnyčioje, Pakruojo Santuokų rūmuose, rašytojų portretai Vilniaus centriniame knygyne. Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1983 metų dalyvauja parodose, surengė keliolika personalinių parodų, tarp jų – 2007 metais Vokietijoje, 2013 – Liuksemburge.
Šviesos refleksijų menininkas
Daug metų pažįstu dailininką Gintarą Kraujelį, stebiu jo kūrybą ir, pajuokausiu, – jį patį. Tai žmogus, kuris niekada nepasakys nei vieno nereikalingo žodžio, neatliks beprasmio veiksmo, nesės už vairo tik tam, kad „kažkur nulėkti“. Taip Gintaras sustyguoja ir savo drobes, jose – nei vienos betikslės detalės, net nei vieno atsitiktinio potėpio ar linijos. Stebint, kaip jo darbuose, sakytum, teka, srovena subtiliai surikiuotos spalvinės dėmės – atrodo pasiduosi vilionei, tapytojo kvietimui keliauti į paslaptingą, sakralinę erdvę. Tą rimties uostą gali pasiekti medituodamas drobėje šviesos žaismę kambarinių gėlių lapijos gyvastyje, menininko surastus „keršus“ kolorus.
Vis tik, ne spalva, bet šviesos tyrimas, yra svarbiausias užmojis pastarųjų metų Gintaro tapyboje. Dailininkas apjungė, iškėlė „aikštėn“, savo ilgametę kūrybinę patirtį vitražo ir fotografijos menuose, sakyčiau manifestuoja sprendimą – šviesa yra visa ko pradžia ir pabaiga! Tapybos drobių paveiksluose, dailininkas tiria pačią šviesos prigimtį – kaip ji kuria formas, kaip įgalina materiją tapti matomu reginiu. Šviesa reiškiasi ir kaip spalva – gal fizikos dėsnių pasėkoje, o gal, dailininkui panorus, skverbdamasi per žalią lapą paverčia jį violetiniu ultramarinu, lazuritu, suskamba lengvomis linijomis, virpa saulėto vitražo „zuikučiais“. Šviesa Gintaro drobėse skaidosi, tirpsta, tviska – net akina žiūrovą. Siekiant apmąstytų tapybinių sprendimų Gintarui talkina jo profesinis meistriškumas, nugludintas ilgametėse kruopštumo „pratybose“ su pieštukais ir kartono lakštais, kuriant sudėtingų kompozicijų vitražo darbus, kur apgalvotas, nužymėtas, kiekvienas spalvoto stiklo centimetras plačiuose bažnyčios ar kito visuomeninio pastato languose.
Jau daugiau nei šimtmetis, kaip dažnas dailininkas siekdamas originalumo, bandydamas atrasti naujus avangardo horizontus, praranda ne tik realybės krantus, bet ir pačią kūrybos prasmę. Gintaras Kraujelis – ir novatoriškas, ir modernus tapytojas, sugebantis tęsti žymiausių praeities menininkų diskursą.
Kęstutis K. Šiaulytis
