Grabnyčios, Šv. Blažiejus, Šv. Agota

Jaunų žmonių atminime turbūt pirmąkart tokia šalta ir snieguota žiema. Kažkas pajuokavo, kad ji tokia, dar ir speiguota, nes Molėtuose buvo sustojęs laikas. Pasipuošę gerokai prieš Kalėdas, būtume galėję sutikti ir kinų Naujuosius metus, kurie šiemet sutaps su mūsų Užgavėnėmis, tad išvaryti žiemą turėtų būti ypatingai sunku... Ir vis dėlto prasidėjo paskutinis kalendorinės žiemos mėnuo, pilnas įvairiausių spėjimų, susijusių su žemdirbyste ir dvasiniu gyvenimu.
Vasario 2-oji – Grabnyčios, arba Perkūno diena. Daugelis tikinčiųjų tądien išsiruošdavo į bažnyčią, nešini vaškinėmis, pačių išlietomis žvakėmis, o tie, kurie tokių neturėjo, jas įsigydavo bažnyčioje. Buvo tikima pašventintų žvakių apsauga. Pasak Juozapo Blažiūno, per Grabnyčias pašventintas žvakes apnešdavo triskart aplink stalą ar židinį, po to visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose – apsaugai nuo žaibų ir visų kitų nelaimių. Tikint, kad pašventintoji žvakė, kitaip dar vadinta grauduline, atgins perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, būdavo uždegama ir statoma ant palangės. Pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje, kad apsaugotų nuo gaisrų. Sakoma, kad suvalkiečiai grauduline žvake ir aitvarą priviliodavę. Šis nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė, o šalia esančiam belieką tik lininę skepetą užmesti...
Per grabnyčias dažnas spėdavo orus. Sakydavo, kad jei tądien saulė gražiai teka, tai būsianti graži ir šienpjūtė. Saulėta grabnyčių diena pranašavo ne tik gerą derlių, ankstyvą ir ilgą pavasarį, bet ir daug žaibų, perkūnijų. Šią dieną drausdavo vaikams varveklius daužyti, kad linai nesugultų. Kiekvienas poelgis ar draudimas turėjo savo seką.
Tuoj po Grabnyčių, vasario 3-iąją, buvo Linų diena, sutampanti su Šv. Blažiejumi. Ji buvo skirta linų derliui ir sveikatai sustiprinti. Tikėta, kad tą dieną pašventinti linai saugos nuo nelaimių ir ligų. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadagio šakelės – nuolat žaliuojančių augalų, simbolizuojančių gyvybės atbudimą. Tikėta, kad tokia sruoga gali apsaugoti nuo ligų, ypač peršalimo. Ligoniui ją vyniodavo aplink kaklą.
Tuoj po Šv. Blažiejaus, linų globėjo, vasario 5-ąją, ateina Šv. Agota, arba Duonos diena. Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik duona, bet ir vanduo bei druska. Ši trijulė saugojo ir nuo gaisro, nuo ligų, ir atkerėdavo nužiūrėtus žmones ar gyvulius. Nužiūrėtoms karvėms prie ragų pririštas drobinis maišelis su gabalėliu duonos grąžindavo pieną, drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos gabalėlis, padėdavo gydyti akių ligas, žaizdas, kišenėje įdėtas – saugojo nuo gyvačių įkandimo, kai būdavo einama į mišką uogauti ar grybauti. Motinos įsiūdavo duonos gabalėlį į drabužius, išlydėdamos sūnus į kariuomenę...
Sugrįžus iš bažnyčios Šv. Agotos duona būdavo užkišama po trobos balkiu, palubėje, įkišama į namo pamatus. Ją dėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, ją laikydavo suspaudę rankoje. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink degantį namą ir mesdavo į ugnį, nes tikėjo, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Ir šiandien dažnas turime Šv. Agotos duonos automobilyje ar rankinėje. Prigimtiniai tikėjimai labai stiprūs, o svarbiausioji vasario mėnesio trijulė – Grabnyčios, Šv. Blažiejus ir Šv. Agota – ir toliau pasitarnauja išeinančiųjų ir pasiliekančiųjų pasauliuose.

 

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė