Joninės, Kupolės, Rasos...

Sudėtinga šių metų šienapjūtė... Tai kas, kad atolas geriau atželtų nupjovus per jauną mėnulį, bet gaudyti reikia dangaus properšas po lietaus. O štai Joninės be lietaus – retas atvejis. Ne veltui vadinam dar ir Rasomis. „Kuo didesnė rasa, tuo geresnis bus derlius“ – sakydavo senoliai. Šventės išvakarėse, birželio 23-iąją, arba ankstų birželio 24-osios rytą buvo brendama į upes, ežerus maudytis ar praustis, norint pasveikti, sustiprinti sveikatą ar apsisaugoti nuo ligų. Apskritai, šis laikotarpis nuo Joninių iki Petrinių, turi daug magijos. Pats vidurvasaris! Skaistumo, bet tuo pačiu ir prasidėjimo kažko naujo, pilnėjimo, žydėjimo, kupėjimo, vešėjimo laikas, krikščioniškose šalyse sutampantis su Šv. Jono Krikštytojo diena. Iki krikščionybės įvedimo vadintas Kupolėmis arba Rasomis. Algirdas Patackas, nagrinėdamas baltų kalendorines šventes, pabrėžia, kad lietuviškoje Rasos šventėje erotikos, palaidų papročių pėdsakų nėra, matyt, mes visą dėmesį buvome ir esame sutelkę į apeigas. O joms reikia vandens, ugnies ir saulės. Pasak etnologės Angelės Vyšniauskaitės ir istorikės Laimutės Rupšytės, viena svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas (iš septynių arba devynių laukų). „Tikėta surinktų žolynų gydomąja ir magiškąja galia. Į laukus dainuodamos išeidavo visos kaimo moterys; merginos vilkėdavo baltais drabužiais. Surinkusios žolynus, apvainikuodavo aukštą kartį (kupolę) ir pastatydavo prie rugių lauko kaimo pakraštyje, grįžusios tokią pat kupolę pastatydavo ir prie sodybos vartų. Dalį žolynų šeimininkė sukaišiodavo į trobos sienas ar virš sijų, priskirdama po puokštelę kiekvienam šeimos nariui, vėliau stebėdavo – žydės ar nuvys (pagal tai buvo sprendžiama apie šeimos nario laukiančią ligą ar mirtį). Dalį surinktų žolynų sušerdavo karvėms, kad būtų pieningesnės, kitas išdžiovindavo kaip vaistą nuo ligų. Jomis smilkė susirgusius žmones ir gyvulius. Kuokštelius žolynų užkišdavo tvarte ir laikydavo iki Kalėdų, tikėdamiesi, kad apsaugos gyvulius, karvės ilgiau ir daugiau duos pieno.

Merginos iš surinktų žolynų (baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų) pynėsi dažniausiai du vainikėlius (be siūlo): vienu puošė sau galvą, kitu būrėsi – mėtė sau per galvą į beržą ar gluosnį, vildamosi sužinoti, po kelerių metų (iš kelinto karto užsikabins ant medžio šakos) ištekėsiančios, plukdė vandeniu (jei vainikai susilies ir nebeišsiskirs – kitais metais ištekės). Grįžusios namo, vainikėlius į trobą mesdavo pro langą arba sau per galvą, laikydavo visus metus kaip sveikatos ir laimės simbolį.

Šventės svarbiausi simboliai – Saulė (jai dėkojama už šviesą ir šilumą, prašoma jos palankumo) ir ugnis (švenčiama lauke, prie laužo). Laužas dažniausiai kuriamas apylinkės aukščiausioje vietoje. Deginta ir ant ilgų karčių pamautas senų ratų stebules, dervos pripiltas statinaites. Manyta, kad kuo toliau ugnis apšvies laukus, tuo didesnis bus derlius. Laužą įžiebdavo titnagu įskelta ugnimi; ji laikyta nepaprasta, galinčia apsaugoti nuo ligų ir nelaimių. Į laužą mesdavo išrautų piktžolių, tikėdami jas sunyksiant. Jaunimas prie laužų dainavo, ėjo ratelius, poromis šokinėjo per ugnį. Tikėta, jei mergina ir vaikinas peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukiančios vestuvės.“

Kaip rašo tos pačios autorės, nuo 20 a. 6-ojo dešimtmečio Joninių papročiai kito– jų išvakarėse vyrai atnešdavo ąžuolo šakelių, iš kurių moterys pindavo girliandas ir jomis puošdavo varduvininko (Jono, Jonės, Janinos) namų durų staktą ar sodybos kiemo vartus. Į vainikus kartais buvo įpinama bijūnų, jazminų ar kitų darželio gėlių. Kai kur prie vainiko ar durų rankenos kabinta varduvininkui dovanėlė. Pasveikinti stengtasi vardadienio išvakarėse, paslapčia, naktį, bet varduvininkas iš netyčių užtikęs sveikintojus tradiciškai vaišindavo alumi, sūriu, pyragu. 20 a. 7–8 dešimtmetyje pradėta rengti masines Joninių šventes. Pirmoji tokia šventė, atkėlusi vartus visai Lietuvai, vyko Kernavėje 1967 metais, o jos krikštatėviais, anot jau minėtojo A. Patacko, buvo Vilniaus kraštotyrininkai, ramuviečiai. Nuo 9-ojo dešimtmečio, plintant folkloro ir Romuvos judėjimui, Jonines imta švęsti pagal senuosius papročius. Kaip prisimena Nijolė Rumbutytė-Navikienė, Tarybų valdžios laikais dėl galimo Joninių uždraudimo, tos šventės organizatoriai neskelbdavo viešai, kur ji būsianti, dalyviai sužinodavo viens per kitą, o orientuodavosi pagal prie kelio ant kuoliukų paliktas lauko gėlių puokštes. Susirinkdavo po šimtą ir daugiau žmonių. „Man teko porą metų būti būrėja iš žolynų – raganaite, – sako Nijolė. – Aš dalyvaudavau klajojančiose Rasų šventėse, kai buvau studentė, nuo 1976-ųjų iki 1981-ųjų. Paskutinės Joninės buvo Molėtų rajone prie Suojos ežero, netoli Alantos. Tada buvo kvietimas į saugumą ir išsikraustymas į Mažeikius. Tiesa, po metų atitekėjau atgal – į Molėtų rajoną.“ Nijolė ir dabar sėkmingai „raganauja“ Ivankų kaimo pievose, jų grožį perkeldama į savo tapytas drobes.

Reikia pasidžiaugti, kad  šįmet jau dvidešimt pirmąjį kartą švęsime Jonines, kaip valstybinę šventę. Tačiau bešvenčiant ir beieškant visažinio paparčio žiedo, nereikia pamiršti, kad blogio būtybės irgi budi...

Kol dar turime keletą dienų, suskubkime prisirinkti žolelių arbatoms, kurias būtina nusiskinti iki Joninių vidurdienio.

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė