Lida Meškaitytė „VIRŠ VISŲ VIRŠŪNIŲ“ Akvarelinių miniatiūrų paroda
Maloniai kviečiame į parodos atidarymą kovo 16 d., šeštadienį, 15:00
Lida Meškaitytė (1927–1993)
Akvarelinių miniatiūrų paroda: „Virš visų viršūnių“
2024 03 16–04 28
Faksimilės iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių
Adresas: Molėtų dailės galerija, Inturkės 4, Molėtai
Atidaryme vyks teatralizuotas pasakojimas apie menininkės gyvenimą.
Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Smalininkų mėgėjų teatro „Ąžuolynas“
jungtinė teatrinė miniatiūra: „Lidija“
Projekto partneriai:
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras
Molėtų krašto muziejus
Molėtų dailės galerija
Apie parodą:
Nepaprasto likimo žymiausios Lietuvos savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės akvarelinės miniatiūros yra unikalus ir reikšmingas XX a. antros pusės lietuvių tautodailės palikimas. Jose preciziškai vaizduojama gimtojo Antšvenčių kaimo gamta, su meile atkuriama gimtosios sodybos aplinka, brangūs autorei buvusios Mažosios Lietuvos vaizdai, artimųjų portretai. Sukurtas tylos ir ramybės kupinas pasaulis apgaubtas šviesa ir dvasingumu.
Dailininkė gimė 1927 m. gruodžio 30 d. ūkininkų šeimoje Antšvenčių k. Smalininkų valsčiuje, Pagėgių apskrityje. Gimtoji aplinka buvo nepaprastai reikšminga formuojantis savamokslės dailininkės asmenybei, pagrindinė jos kūrybos versmė. Lidos vaikystė bėgo gamtos apsuptyje. Smalininkų mokyklos mokytojai anksti pastebėjo jos polinkį piešti. 1941 m. gegužės mėnesį baigusi aštuonmetę mokyklą, ji buvo kupina jaunystės svajonių, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nulėmė tolesnį būsimos menininkės gyvenimą.
1944 m. spalio mėn. artėjant frontui, Meškaičių šeima pasitraukė į Rytprūsius. Gyvendama Barštyne, netoli Karaliaučiaus, Lida iš ilgesio ant sveikinimo atvirukų piešė gimtąją sodybą, medžių apsuptą tėviškės namą. 1945 m. grįžtant į gimtinę, subombarduoto namo siena griūdama sunkiai sužalojo mergaitę, ir ji liko luoša visam gyvenimui. Negalia, rūstaus likimo išbandymai išlaisvino joje glūdėjusią kūrybinę potenciją, lėmė pasirinkimą gyvenimą įprasminti kūryboje, išaukštinti gimtąjį kraštą tapytų vaizdų grožiu. Unikaliose Lietuvos dailėje akvarelinėse peizažinėse miniatiūrose atsiskleidžia savita autorinė akvarelės technika, meistrystės specifika. Jos inspiruotos nuolat besimainančio, neišbaigiamų pajautų ir turtingo įvairove tėviškės grožio.
Ankstyviausiuose darbuose dailininkė nevengia griežto grafiško piešinio, lokalių spalvų, storoko dažų sluoksnio. Bet palengva jos potėpis smulkėja ir skaidrėja, turtėja koloritas, grakštėja piešinio linija, aiškėja pastangos perteikti smulkias natūros detales. 1950–1955 m. nusistovi temų, motyvų, įkvėpimo objektų ratas. Tai gyvenamoji aplinka – gimtasis vienkiemis, kaimynų sodybos, Šventosios upelio pakrantės, Pašvenčio paežerės vaizdai, arimai. Ji tapė ir apylinkių tiltus, lieptelius, Pašvenčio girininkiją, mišką, naujas statybas ir gyvenvietes, šaltinį pamiškėje, prieplauką… Lyrinę pasaulėjautą, realistinio panašumo siekimą liudija artimųjų portretai, komponuoti gamtos, sodybos fone. Retas Meškaitytės sugebėjimas atrasti žavesio netgi neestetiškuose motyvuose. Kai kuriose miniatiūrose lyg krašto metraštyje įamžinta laiko kaita. Keli fantazijos inspiruoti kūriniai irgi remiasi natūra, ilgai iš labai arti stebint kokį nors gamtos objektą, ieškant formos paralelių. 1970–1985 m. sukurtose brandžiausiose miniatiūrose atsiskleidžia spalvinės dermės pojūtis, kolorito niuansai, potėpio skaidrumas ir tapybos juvelyrika. Dailininkei rūpėjo įsiklausyti į subtiliausius gamtos nuotaikų niuansus, įsijausti į neaprėpiamą jos įvairovę ir kaitą, neskubant žavėtis tuo ir savo pojūčius perkelti į miniatiūrinį popieriaus lapelį. Tai fiksuojama kantriai, kruopščiai, nuosekliai užpildant kas dieną po nedidelį plotelį, tapant beveik sausu plonyčiu voverės plauko teptuku, mozaikiškai, potėpis prie potėpio modeliuojant formą.
Dailininkė mirė 1993 m. liepos 31 d. Jurbarke, kūrybinį palikimą testamentu palikusi Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Parodoje eksponuojamos Lidos Meškaitytės miniatiūros atskleidžia dailininkei būdingą subtilų žvilgsnį, savitą lyrinę pasaulėjautą, ypač jautrią uždaro pasaulio įvykiams, neskubrų įsižiūrėjimą ir įsijautimą į gilesnę būtį. Jos lyg maži perlai, spindintys amžinybės šviesa, primenantys talentingą menininkę, atidavusią tapybai visą savo sielą ir gyvenimą.
Daiva Beliūnienė
