Molėtų krašto muziejuje – tautodailininkės Genovaitės Matiukienės maketų paroda
Balandžio mėnesį Molėtų krašto muziejaus direktorė sulaukė netikėto telefono skambučio – prisistačiusi moteris pasakė, kad nori surengti savo darbų parodą būtent Molėtų krašto muziejuje...
Genovaitė Matiukienė (g. 1935) gyvena Rokiškyje. Jos darbai – senojo kaimo sodybų, kitų pastatų maketai iš medžio, padaryti iki smulkiausių detalių.
„Aš nepavydžiu žmogui, neužkliudau. Neturiu keršto, nejaučiu pykčio. Jeigu kas nors mane užkliudo, apsiverkiu“, – apie savo gyvenimą ir kūrybą laikraščio ,,Gimtasis Rokiškis“ skaitytojams kalbinama Vilmos Balčiūnaitės yra pasakojusi rokiškietė savamokslė menininkė Genovaitė Matiukienė, nestokojanti humoro, į viską reaguojanti optimistiškai, savikritiškai.
Į Rokiškį G. Matiukienė atsikėlė 1984 m. Dirbdama kūrybai laiko neturėjo ir tik išėjusi užtarnauto poilsio pradėjo kurti – sunarstė kryželį, kad sūnus laimingai iš Rusijos grįžtų namo. Taip ir įvyko.
Pašnekovė pasakojo tokią istoriją: į ją kreipėsi žmogus prašydamas sukurti kryželį tuometiniam Vilniaus arkivyskupui Audriui Juozui Bačkiui, nes šis jam padėjęs. Paklaustas, kaip galėtų atsilyginti už gerą darbą, arkivyskupas atsakęs: „Jei vertinate tai, ką gera padariau, nupirkite ir atvežkite atminčiai kryželį. Jis stovės, aš žinosiu, kad nuo jūsų“. Išvydęs dovaną, arkivyskupas ja susižavėjo ir užsakė dar vieną kryželį, kurį planavo nuvežti į Vatikaną popiežiui Jonui Pauliui II. Sužinojęs, kad juos kuria „senutė moterytė“, labai nustebo, nemanė, jog tai moters darbas. Taigi taip vienas Genutės kryželis nukeliavo į Vatikaną. „Po to pradėjau dirbti daug daug. Dabar belikę du – vienas mano namuose, kitas – pas vaikus“, – tęsė savamokslė menininkė.
Imtis kitų darbų paskatino sūnaus Mindaugo žodžiai: „Ai, mama, tu vis tą patį ir tą patį…“. „Galvoju, ką aš padarysiu? Ką sugebu, tą ir darau“, – prisiminė menininkė. Tačiau ta mintis imtis ko nors nauja nedavė ramybės, net keletą naktų nemiegojo, kol sapne buvo atsiųsta žinia: ant stalo padėtas sodybos maketas. Ji savaitę kamavosi svarstydama, o vieną rytą anksti kėlėsi ir pradėjo kurti sodybėlę. Kai darbas buvo baigtas, sūnus labai nustebo ir tepasakė: „Jei parduotum, aš nupirkčiau“.
Imtis kurti Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios maketą paragino Rokiškio krašto muziejaus darbuotojos, pamačiusios Gedimino, Trakų pilių maketus. Sūnus pasisiūlė nuvykti prie bažnyčios ir ją nufotografuoti iš visų keturių pusių, žiūrėdama į nuotraukas mama galėsianti dirbti. Tačiau G. Matiukienė neįsivaizdavo tokio kūrybinio proceso. Ji sėdo ant dviračio, nuvažiavo prie bažnyčios ir viską užfiksavo savomis akimis: „Pastovėjau, patylėjau, ir viskas liko atminty, kaip ant stalo padėta“.
Matiukienė dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, prie televizijos bokšto. Grįžusi iš Vilniaus ėmėsi televizijos bokšto maketo. Vėliau sūnus jį „elektrifikavo“ trispalviu apšvietimu.
Kaimas Genutei yra viskas: jos gyvenimas, svajonė, viltis. Todėl namuose gausu kaimiškų namų maketų. Tarp jų rado vietą vėjinis malūnas, Kryžių kalnas. Vėliau net Eifelio bokštą sukūrė.
Šių savitų menininkės darbų gali rasti Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Šiauliuose, Biržuose… Savo kūrinių Genovaitė neparduoda – dovanoja. Tad daugelio darbų išlikusios tik nuotraukos. „Jei žmogus prašo, negaliu atsakyti, jau antrą Rokiškio bažnyčią sukūriau. Vieną išprašė draugė sakydama, kad pati vėl pasidarysiu“, – guodėsi Genutė.
Menininkė šiuo metu jau nebekuria, nes meilė darbui sugadino akis, prisidėjo kitos sveikatos problemos. „Nei skaityti, nei rašyti, dabar tik žydų karalium gali pastatyti“, – pašnekovė nepraranda humoro jausmo.
Kurdama maketus, menininkė naudojo natūralias medžiagas. Namukų korpusai sunerti iš medžio, neklijuoti. Stogai uždengti nendrėmis. Sodybų takeliai grįsti natūraliais akmenėliais, kiemuose augantys augaliukai ir medeliai – irgi natūralūs. Jos dirbiniuose vietą rado net kavos pupelės, arbūzo sėklos. Kitaip tariant, viskas iš gamtos.
Pašnekovė dirbo paprastais įrankiais – dildėmis. Kūrenti skirtą malką ji supjaustydavo piršto storio pagaliukais ir dildėmis brūžindavo iki reikalingų išmatavimų ir formų, tada pradėdavo „statyti“ kaip statybininkas – nuo pamatų. Tinkamiausias medis – liepa, bet retai kada jos gaudavo. Dažniausiai naudojo alksnį, nes jis išlieka baltas, ir juodalksnį, nes gražiai parausta. Bandė iš pušies, bet sako ji nepasiduodanti, kieta kaip akmuo: „Trini, net skamba, rankos kruvinos. Bet dirbi ir padirbi“.
Parengta pagal laikraščio ,,Gimtasis Rokiškis“ Vilmos Balčiūnaitės publikaciją ,,Savamokslę menininkę pradžiugina lankytojų dėmesys“.
