26-tą kartą Molėtų krašto muziejuje atidaryta dailės ir fotografijos premijos paroda

 

26-tą kartą Molėtų krašto muziejuje atidaryta dailės ir fotografijos premijos paroda, kad išaiškintų geriausius kūrėjus ir įvertintų senųjų amatų tradicijų gyvybingumą. Dailės ir fotografijos premijos paroda - tai išskirtinis ir unikalus reiškinys.

Molėtų krašto muziejus kovo 11-tą – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną – suburdamas savojo krašto menininkus, sukuria neeilinę šventę ne tik kūrėjams, bet ir parodos lankytojams. Renginys, tapęs savotiška kūrėjų meistriškumo mokykla, atspindi ne tik tradicijas, bet ir atskleidžia procesus, vykstančius šiuolaikinėje tautodailėje, kuri padeda išreikšti ir išsaugoti regioninį savitumą.

Į šiųmetę konkursinę parodą darbus pateikė 51 kūrėjas. Pirmą kartą dalyvauja 9 autoriai, 5 pateikė po 2 kūrybos rūšis, dalyvauja 2 šeimos.              

Ryšku, kad mūsų rajone vis daugiau tapybos mėgėjų. Karpinių ne kasmet galima pamatyti, tarsi būtų prigesęs jų populiarumas. Vienintelė karpinių autorė, pasirinkusi tautinius motyvus, suteikia savo darbams simbolinę prasmę. Skulptūras eksponuoja profesionalus skulptorius –  šalia jų – Gyvenimo ciklas: Gyvybės jėga – Studija apie judėjimą ir kūrybą –  piešiniai kreidelėmis. Taikomoji dailė, kaip ir jai būdinga – yra labai įvairi: gausus tekstilės skyrius – 7 autoriai, iš jų 2 tradicinio siuvinėjimo meistrės, 1 – simegrafijos, 3 – bulgariško kryžiuko. Labai netikėta, kad šiųmetinėje parodos ekspozicijoje eksponuojami siuvinėti drabužiai, skirti teatrinei vaidybai. Pagal  XIII amžiaus paryžiečio poeto Rutebeuf pjesę „Teofiliaus stebuklas“ siuvinėtas Teofiliaus kostiumas (Velnio draskomas žmogus). Drabužiai siuvinėti medvilniniais siūlais ant lininio ir medvilninio audinio, papildomai –  siuvinėjimas metalizuotais stiklo karoliukais.

Nepraeiname pro mezgimo, nėrimo, mazgų rišimo – makrame technika atliktus darbus. Sugebėjimas bei talentas megzti mazgus ir nerti tinklus senovėje buvo labai vertinamas ir laikomas giminės turtu ir Lietuvoje buvo populiarus apie 1975 m. Šiuo metu ši technika vėl atgimsta. Eksponuojamos tradicinės raštuotos kumštinės pirštinės, kojinės.  Skiautiniai ir pasiūti drabužiai, panaudojant tvarumą. Edukacijos pagrindu vienos šeimos pristatomas vytinių ir kaladėlėmis austų  juostų amatas, apjungęs vieningą ekspoziciją su audimo įrankiais. Lėles kuria 2 kūrėjos. Juvelyrinius papuošalus kasmet pristato tas pats autorius. Keramikos darbų kūrėjos – net 3. Ši tradicinė forma paversta interjero akcentu. Turim naują kūrėją – kalvį. Jo darbai ypač reikšmingi žmogui, nutolusiam nuo savo šaknų, tampa atsiminimų simboliu. Natūralios odos dirbiniai: papuošalai, vyriški diržai. Viena kūrėja pristato papje mašė technika atliktus darbus. Paprotinės paskirties dirbiniai – šiaudiniai sodai, žvaigždės, kaip visada, glaudžiai susiję su tradicijomis. Sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą (2017 m.). Mūsų rajono sodų rišimo tradicijos puoselėtojos išgyvena renesansą.

Gaila, bet mes neturime riešinių mezgėjų, kurių populiarumas buvo akivaizdus apie 2007 m. ir jį greičiausiai paskatinusi Juškienės parengta knyga. Šiais metais neturime švilpynių, nors ši sritis turi daug galimybių ir perspektyvų. Neturim taikomojo medžio dirbinių: rankšluostinių, prieverpsčių, medinių valgymo įrankių, kaušų, padėklų. Neturim pintų dirbinių. Tikėkime, kad tik kol kas, kad atsiras šių amatų puoselėtojų.

Vienas iš parodos tikslų – skatinti dalyvius perimti senąsias etnines tradicijas ir daryti jas gyvybingas. Todėl šiuo tikslu parodoje vyko atranka į Utenos apskrities liaudies meno parodą-konkursą „Aukso vainikas 2024“. Kviečiame rajono tapytojus dalyvauti ir nuoširdžioje, spalvingoje, išskirtinėje liaudies dailės VI respublikinėje primityviosios tapybos parodoje Monikos Bičiūnienės premijai laimėti.

Nijolė Aleinikovienė