Pamatyti nematoma, išgirsti negirdima...

Kai gyvenimas tekėjo visiems ta pačia vaga, tai ir darbai būdavo tie patys. Tik žmonės keitėsi... O su jais ir papročiai. Praverkim langelį – gal pavyks pamatyti nematoma, išgirsti negirdima?

Visą lapkritį dunda spragilai: kas žirnius, rugius, miežius kulia... Kas pupas lukštena, kanapines virves suka, kanapinius tinklus žvejybai mezga...
Lapkritį gimusius taip ir vadindavo – spragiliniais ir kanapiniais, bet tik berniukus. Jei bambeklis, mėgstantis lažintis ir jėgą kumščiais  rodyti -  spragilinis. („Ir berną iš koto verčia, ir veršiui šonus aplamdo. Meitėlį meistriškai paskerdžia, išdoroja. Mėsą, dešras gražiai išrūko.“) Kanapiniai – didžiausi žvejai. („Nepailstami ant užšalusio ežero suka medinę „bobą“, traukdami apšalusius tinklus, sunkiausias valkšnas.“) Kai reikdavo – jie ir „čėrus“ pasitelkdavo. Spragiliniai, sako,  Labanoro girioje gydę „rožę“, „gumbą“ ir  kitokias ligas, o kanapiniai iki šiol moką padaryti gyvatinės antpilus, gyvatžolės gėrimus...
Per Šv. Kotryną (lapkričio 25 d.) pradėdavo čeksėti žirklėmis – kirpdavo avis. („Vilna geresnė, negu vasarinė ar šieno, pakratų prisivėlusi žieminė.“)
Šv. Kotryna dar XIX a. buvusi vyrų patronė, jei tik šie į ją kreipdavęsi, prašydami gauti gerą žmoną. Pasak etnografo L. Jucevičiaus – nevedusieji vyrai šito melsdavę Šv. Kotrynos dienos išvakarėse. Toks paprotys buvęs gajus Žemaitijoje, o Suvalkijoje ta dingstimi vyrai pasninkaudavę.
Mergelės, ypač lapkritinės, lyg putino uogelės – raudonskruostės ir apvalainos, gyvenimo šalnų nebijančios, nelinkusios bartis ir ginčytis – „moka bernus suvilioti ir ilgai už nosies vedžioti.“ Matyt, iš čia  toks pasakymas: „Per Šv. Kotryną pasninkauja vyrai, o per Šv. Ambraziejų (gruodžio 7 d.) – merginos. Tada pažiūri į veidrodį ir pamato savąjį.“ Bet tai jau advento laikotarpis, pilnas įvairių burtų, spėjimų, draudimų ir didžiojo laukimo...

Jolanta Matkevičienė
  Molėtų krašto muziejaus etnografė