Su Verba – į Didžiąją savaitę

Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė prieš Šv. Velykas. Katalikai simboliškai atkartoja Kristaus įžengimo į Jeruzalę momentą. Yra tekę matyti, kaip Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bei kitose bažnyčiose palmių šakomis buvo klojamas kelias procesijos metu, o prieš šimtmetį Rytų Aukštaitijos bažnyčiose procesijos metu po kunigo kojomis klodavo žilvičio šakeles. Kadangi mūsų kraštuose natūralioje aplinkoje palmėms augti per šalta, tai vietoj jų nuo seno naudojami vietiniai augalai – žiemą vasarą žaliuojančių kadagių ar pavasarį išsprogusių beržų, karklų (kačiukų) šakelės, surištos į puokštelę. Jos ir yra tradicinės verbos, kuriomis nešini einame į bažnyčią. „Jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“, – sakydavo senoliai. Iki šiol gerai žinomas Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Grįžę iš bažnyčios, žmonės pašventintomis verbomis plakdavo vieni kitus. Yra užrašytų žodinių formuluočių, kurios buvo sakomos plakimo metu. Pavyzdžiui, „Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas“; „Ne aš plaku, verba plaka. Po nedėlios ir Velykos. Ar duosi margutį?“ arba „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“ Plakamasis turėdavo prižadėti duoti per Šv. Velykas margutį, o nuplakimas pašventinta verba turėjo apsaugoti žmogų nuo įvairių blogybių, sustiprinti jo sveikatą.

Dėl verbai priskiriamos gydymo galios į bažnyčią Verbų sekmadienį atveždavo ir ligonius, tikint, kad kunigui pašlaksčius juos verba šie pasveiks. Verba plakdavo bei aprūkydavo ligonius ir namuose. Iš kur toji tradicija kilusi? Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, ji tikriausiai byloja tai, kad pavasarį kiekvienam reikia skubėti keltis ir krutėti – visa gamta jau atbunda, juda.

Žmonės tikėjo, kad verba saugo ir nuo perkūnijos, krušos, liūčių. Ja buvo aprūkomi namai prieš audrą, tikintis, kad perkūnas į juos netrenks arba kad audros debesys išsisklaidys. Smilkstančia verbos šakele aprūkydavo pirmą kartą į laukus išgenamus gyvulius, bičių avilius, einantį pirmą kartą arti artoją.
Pašventinta verba būdavo užkišama už sijos ar šventojo paveikslo ir saugojo namus iki kitų metų Verbų sekmadienio. Parsinešus naują verbą, senoji būdavo sudeginama.
Laikai keičiasi, mainosi ir plečiasi papročiai, o bažnyčiose mirga marga ir Vilniaus ryškiųjų verbų. Vilniaus krašto verbos yra sertifikuotas tautinio paveldo produktas. 2019 m. Vilniaus krašto verbų rišimo tradicija įgavo nacionalinį statusą ir papildė Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Molėtų krašto muziejuje taip pat galima pamatyti Vilniaus krašto verbas, sukurtas Agatos Granickos, bei XXVIII-osios rajono tautodailininkų dailės ir fotografijos premijos darbų parodoje eksponuojamas šios parodos dalyvės Janės Želalienės verbas, rištas iš Molėtų pievose ir miškuose rastų ir sudžiovintų augalų.

Prasmingos Šventosios savaitės, belaukiant Velykų!

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė