Sveiki, sulaukę Šv. Velykų...

Krikščioniškoji Velykų šventė – Kristaus prisikėlimas, metai iš metų sutinkamas bažnyčiose, su ta pačia liturgija. Tačiau kiekviena bažnyčia atrodo vis kitaip, kiekvienoje jų kitas kunigas ir kiti parapijiečiai. Jie taip pat turi savas tradicijas, atsineštas iš šeimų, kurios nebūtinai iš to paties etninio regiono. Todėl kiekvienuose namuose kiekviena šventė vyksta nebūtinai taip pat. Pavarčius senuosius leidinius, knygas, galime rasti įvairių tikėjimų, susijusių su kalendorinėmis šventėmis. Kai kas yra išlikę iki mūsų dienų, kai kas negrįžtamai sunykę. Pabūkime su etnologo Jono Balio rašytiniu palikimu, pasižvalgydami po XIX-ąjį amžių Aukštaitijoje. Pavyzdžiui, Šimonyse, kai būdavo kuriama Velykų šeštadienį pirtis, tai reikią pakurt serbentų šakele, tada būsią daug serbentų uogų. O Salake manyta, kad iš viso tą šeštadienį nereikia kurt pirties, nes užkūrus nederėsią kopūstai. Tverečėnai lenktyniaudavo: kas pirmesnis Didįjį šeštadienį pavalgys, iš pirties pareis ir ugnies atneš, tai tam sparčiau per visus metus eisią darbai. Anot J. Balio, visoje Lietuvoje tik parnešus švęstos ugnies kurdavo pečių ragaišiui ir kitiems Velykų valgiams kepti bei virti, taip pat ir pirtį kurdavo. Velykų kiaušinius būtinai reikią virti švęsta ugnimi. Todėl, matyt, ir būta paties populiariausio kiaušinių dažymo svogūnų lukštais.

Greta tradicinių dalykų, egzistavo ir blogesni dalykai, bent jau žiūrint šiandienos akimis. Pavyzdžiui, Antalieptėje ir daugelyje kitų vietovių, norėta atsikratyti savu blogiu, permetant jį kitam. Prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, šluojama gryčia ir trobos šiukšlės metamos į svetimą ar kaimyno daržą, kad kaimynui tektų jojo blusos ar kitos negerovės. Arba Antazavėje, Didįjį šeštadienį neša namo ugnį, bet pirmiau užkuria ant svetimo lauko, mat tikėta, kad tuomet sudeginsi visas savo lauko bjaurybes ir joks įkandimas gyvuliams nekenks. (Ar tik ne šių žmonių palikuonys dar ir dabar ramia sąžine savo šiukšlėmis teršia pakeles ir pamiškes?..)

Būta apeigų, skirtų žadinti užmigusiems per Velyknakčio Šv. Mišias, nes jos gana ilgos, o žmonės pavargę nuo darbų... Salako bažnyčioje, būdavo, įtaiso griausmą ir žaibą, velnią ir Kristaus kankintojus, kurie laksto po bažnyčią su kopėčiomis. Velniukas lando tarp žmonių ir, atradęs kur miegančius, duoda jiems uodega per veidą.

Velykų rytas jau savaime turintis magijos, bet žmonės prisigalvodavo, kaip tą rytą paversti linksmesniu. Todėl pirmiausia stengėsi nepramiegoti gamtos magijos – saulėtekio. Alantoje tikėta, kad tas, kuris ilgai miegos, tas visus metus būsiąs snaudalis ir jam nesiseksiąs joks darbas. Panašiai galvota ir visoje Lietuvoje. Dusetose jaunimas mėgdavo anksti atsikelti ir eiti laistyti vandeniu tų, kurie pramigo. O Mielagėnuose skubėta anksčiau keltis Pirmąją Velykų dieną, nes manyta, kad tuomet ir gyvenimas, ir darbas geriau klosis.

Bene pats smagiausias Šv. Velykų ryto  paprotys visoje Lietuvoje buvo keltis prieš saulės tekėjimą ir eiti žiūrėti jos šokio. Juk Šv. Velykų rytą patekėdama saulė šokinėja: „triskart pašokėja aukštyn ir žemyn, mainosi įvairiomis spalvomis ir plastėja, nes ji džiaugiasi, kad Kristus prisikėlė.“

Pasidžiaukime ir mes Gamtos ir Tikėjimo magija.

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė