Tapybos ir keramikos simpoziumo „Laiko kodas“ atidarymas
Atidarymas: 2026.10.17, 12:30 val. Molėtų krašto muziejuje
Laikas neaprėpiamas, tekantis, pamatuojamas darbais, įvykiais ir kelyje sutiktais žmonėmis. Trisdešimt vasarų Bebrusuose menininkus suburiantis simpoziumas – gyvas įrodymas, kad laikas gali būti išsaugomas ne tik datomis, bet ir sukurtais meno kūriniais, bendryste, susitikimais, pokalbiais, parodomis ir bendrais patyrimais.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, simpoziumas gyvuoja stiprėja kaip savita tradicija. Pirmuosiuose simpoziumuose, kuriuos Bebrusuose organizavo Birutė ir Vilius Šeškauskai, susiburdavo tautodailininkai ir keramikai iš visos Lietuvos. Čia buvo lipdoma, kuriama, degama juodoji keramika, o sodybos erdvės prisipildydavo molio, ugnies, dūmų ir gyvo bendravimo.
Svarbiausias pirmųjų simpoziumų tikslas buvo saugoti ir tęsti lietuviškosios keramikos tradicijas, ypatingą dėmesį skiriant juodosios keramikos, juodkrosnės degimo technologijai. Tai buvo kūrybinių susitikimų erdvė, kurioje patirtis keliavo iš meistro meistrui, iš kartos į kartą.
Po kelerių metų sodyboje išaugo malkinė aukštakrosnė ir raugo keramikos krosnis. Simpoziumų uždarymo metu Molėtų krašto gyventojai ir svečiai buvo kviečiami stebėti ypatingo proceso – krosnies degimo, darbų ištraukimo iš ugnies ir merkimo į raugą. Šie rituališki, paslapties ir netikėtumo kupini momentai tapo neatsiejama Bebrusuose vykstančių susitikimų dalimi. Ugnis čia ne tik išdegdavo molį, bet ir sujungdavo žmones.
Praėjus dešimtmečiui, simpoziumo organizavimą perėmė Birutės ir Viliaus dukra Lina. Įkūrusi tradicinių amatų centrą „Meniškas kaimas“, ji tęsė šeimos pradėtą tradiciją, kartu suteikdama jai naują kryptį. Į simpoziumus pradėti kviesti jauni menininkai, profesionalūs keramikai ir tapytojai. Bebrusuose susitiko skirtingos kartos, patirtys ir meninės raiškos – tradicija ėmė kalbėtis su šiuolaikiniu menu.
Simpoziumas augo kartu su savo žmonėmis. Keitėsi dalyviai, technikos, temos ir kūrybos formos. Bebrusai tapo vieta, į kurią sugrįžtama ne tik kurti, bet ir susitikti, kalbėtis, dalintis patirtimis, atrasti naujus kūrybinius impulsus.
Pastaruosius trejus metus simpoziumo parodų sales užpildo ne tik molio plastikos, bet ir tapybos kūriniai. Keramikos tradiciją papildė spalva, plokštuma, vaizdas ir kitokia meninė kalba. Šis pokytis liudija, kad gyva tradicija nėra sustingusi – ji gali keistis, augti ir priimti naujas formas, neprarasdama savo ištakų.
Per trisdešimt metų Bebrusuose susitiko ne viena menininkų karta, gimė daugybė kūrinių. Kai kurie jų liko sodybos erdvėse, kiti iškeliavo į parodų sales, muziejus, privačias kolekcijas ar menininkų dirbtuves. Tačiau ne viską galima išmatuoti kūrinių skaičiumi. Simpoziumo istorijoje ne mažiau svarbūs yra pokalbiai prie krosnies, vakarai, naujos pažintys, perduotos žinios, netikėti susitikimai ir draugystės, išaugusios iš bendro buvimo vienoje vietoje.
Todėl trisdešimt Bebrusuose prabėgusių vasarų – tai laikas, įspaustas molyje, išdegtas ugnyje, nutapytas drobėje ir išsaugotas žmonių atmintyje. Laikas, kuris teka toliau, tačiau kiekvieną vasarą trumpam sustoja Bebrusuose tam, kad vėl susitiktų menininkai, gimtų nauji kūriniai ir būtų pratęsta istorija, prasidėjusi prieš tris dešimtmečius.
Projekto kuratorė Lina Dieninė
