Teišsipildo visi geri troškimai...

Molėtų miestas pasipuošęs, mirgantis žiemos švenčių laukimu. Įstaigose, darbo kabinetuose, o kitur ir namų aplinkoje dega žvakės advento vainikuose, žybsi lemputės ant išmoningai papuoštų eglučių ir pastatų... Muziejaus žaliaskarė, lyg iš smetoniško atviruko, papuošta muziejiniais žaislais, ant kurių galima įskaityti ir dovanotojų pavardes. Gražu ir šventiška akims. Regis, trūksta tik vieno akcento – akinančio sniego, o pagalvojus, visai neblogai būtų ir žėrintis žvaigždėmis dangus. Sako, tuomet būsią geri ateinantys metai, geras derlius, o ir mes pažvelgtume į dangų, ieškodami žvaigždžių spiečiaus ir galbūt išvystume tą vienintelę, mirktelėjusią tik mums, Laimės žvaigždę... Dienomis galėtų ir šaltukas nosį pakutenti, parausvinti mažųjų žandukus, bepramogaujant su sniego seniais besmegeniais, rogutėmis, pačiūžomis ar slidėmis... Žiemos idilės vaizdinys, atklystantis iš vaikystės knygelės ir senelių pasakojimo... Ach, taip – per Šventą Liuciją buvo prisnigę! Ir buvo šviesu, balta lyg ant Kūčių stalo... Degė tik trečioji advento žvakė – Džiaugsmo žvakė. Džiaugsmas, kaip ir bet kuri kita būsena žmoguje, ilgai neužsibūna... Sniegui ištirpus – liūdnai žybčioja Kalėdų laukimo girliandos, tačiau nauja diena visuomet atneša ir naują viltį. Tik senolių stebėjimuose tai nieko gero nežada: „Mažai sniego gruodį – sauso pavasario požymis“, arba „Jei gruodis šiltas, tai žiema bus ilga, o pavasaris vėlyvas ir šaltas.“ Blogai ir taip, ir anaip... Tačiau nei laikas, nei metų ciklas dėl to nenutrūksta. Papročiai taip pat.

Kad ir koks dangus ar oras bus gruodžio 24-osios vakarą, visi sėsime prie apeiginio balta staltiese apdengto Kūčių stalo, dalinsimės plotkele ir ragausime 12 patiekalų, tikint, kad ateinantys metai bus geresni, skalsesni ir taikūs.Teišsipildo visi geri troškimai.

Jolanta Matkevičienė
Molėtų krašto muziejaus etnografė