Vaizduojamasis ir taikomasis menas XVIII-XX a. pr. bažnytinėje, dvarų ir etninėje kultūroje
Žemaitiško sakralinio meno kolekcija surinkta 1985-1990 m. Ano meto kunigai leido apžiūrėti senųjų bažnyčių palėpes, koplyčias, varpines, rūsius, sandėlius. Dalis apnykusių, nebenaudojamų radinių po restauracijos sugrąžinti į tas pačias parapijas, kitą dalį priėmė Telšių vyskupas.
Kartą Kaltinėnų klebonas nusivedė parodyti, ką žmonės buvo sunešę kaip žaliavą būsimam naujosios bažnyčios varpui. Sandėliuke buvo suversta metalo krūva: bronziniai pasidabruoti angelai, krikšto lėkštė su iškalinėta madona, palankstyta mišių taurė, pajuodusios liturginės ampulės ir kita. Kunigas leido paimti tai, ką restauravus galima būtų išsaugoti kaip meno paveldą.
Kadangi tai buvo sovietinės okupacijos periodas, sakralinių objektų gelbėjimas nebuvo viešai toleruojamas, reikėjo veikti tyliai ir protingai. Nė vienos vertybės restauravimo nefinansavo valstybinės įstaigos ar muziejai. Reikėjo pasirūpinti pačiam. Šios kolekcijos tapybos, skulptūros ir tekstilės darbai konservuoti Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauracijos centre, Nacionalinio muziejaus restauracinėse, popierių ir pergamentus tvarkė Vilniaus universiteto ir Vilniaus Martyno Mažvydo (buv. respublikinės) bibliotekos restauratoriai.
Dalis kolekcijos 1992 m. buvo išvežta į Suomiją. Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius Helsinkio galerijos D‘Arte kataloge rašė: Važinėdamas po nuošaliausias Lietuvos parapijas, Žemaitiją, landžiodamas po bažnyčių palėpes, rūsius, varpines,Vaidotas sukaupė unikalų sakralinio meno rinkinį. Dailininką užvaldžiusi stipri senojo bažnytinio meno trauka, parodžiusi senovines žvakides, medinės architektūros fragmentus, nebenaudojamus šventuosius indus, paveikslus, sukandijusius bažnytinius rūbus seniai užmirštuose užkaboriuose gali būti suprantama kaip kūrybinės dvasios pergalė prieš žemiškąjį laiką: tarsi užtektų evangeliškai pasakyti „Kelkis!“ ir išdžiūvusi taurė vėl prisipildytų vyno, o į sustingusį kūną vėl grįžtų siela.
