Viačeslavo Jevdokimovo Karmalitos tapybos paroda
„Karmalitos tapyba įsiurbė mano vaizduotę, stebint toninių atspalvių perėjimus iš vieno į kitą. Įprastai gamtos grožį suvokiu ne istoriniame kontekste, bet kai kuriuos menininkus aš matau kaip pačią gamtą. Netgi – kaip gamtą iki žmogaus atsiradimo. Kaip amžiną dangų, amžiną jūrą, amžiną lapų šnaresį...“
(Menininkas Komar, Niujorkas, 2017 m.)
Viačeslavas Jevdokimovas Karmalita gimė 1946 m. Chmelnyckio mieste, Ukrainoje. 1975 m. įstojo į Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1984 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Pseudonimas Karmalita – tai jo mamos mergautinė pavardė. Šeima, kurioje jis užaugo, kilusi iš Vakarų Ukrainos, tiksliau – iš Galicijos. Tai kraštas, kuriame, dėl sudėtingų ir dažnai tragiškų istorinių aplinkybių, susipynė skirtingų kultūrų įtakos – lenkų, ukrainiečių, vengrų, rumunų ir žydų. Ši savita, daugiakultūrė aplinka ryškiai atsispindėjo Karmalitos kūryboje, ypač brandos metais.
Jaunystėje susidomėjęs menu, jis lankė Lvovo Pionierių namų Dailės mokyklą. Kaip pats pasakoja, jo pirmasis globėjas, jautrus ir išmintingas pedagogas Michailas Lantuchas, atvėrė duris į meno pasaulį. Mokytojo pamokų Karmalita nepamiršo iki šiol.
Pradžioje Viačeslavas planavo tapti kino režisieriumi, tačiau ilgos kelionės ir interesų įvairovė galiausiai atvedė jį į Lietuvą, kur suprato savo tikrąjį pašaukimą – tapybą. Socialistinio realizmo dogmos jam buvo svetimos, todėl gerokai liberalesnė Baltijos šalių, ypač Lietuvos, atmosfera tapo traukos centru.
1975 m., būdamas 29-erių, jis įstojo į Vilniaus dailės instituto Monumentaliosios dailės specialybę. Čia pateko į vadinamojo „tykiojo modernizmo“ aplinką, kurioje skleidėsi tarpukario „arsininkų“ tradicijų ir XX a. Vakarų dailės srovių jungtis. Nepaisant ideologinių suvaržymų, jaunųjų menininkų kūryboje ryškėjo nenugalima pasaulinio meninio proceso įtaka.
Informacija parengta pagal 2017 m. išleistą tapybos ir pastelių albumą „Karmalita“.
