Videniškiuose šalia 21 kartos kunigaikščio Mykolo Jono Henriko Giedraičio amžinojo poilsio atgulė žmonos palaikai

„Dažnai gyvenimą įvardijame kaip kelią – vieni daugiau amžiaus praeina, kiti mažiau“, – tokiais žodžiais JE Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius 2024 m. rugsėjo 7 d. Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje kvietė pažvelgti į mirusios Rozmari Virginijos Anos Giedraitienės (Rosemary Virginija Anna Giedroyć) gyvenimą, kuris taip pat buvo nuolatinė kelionė.

„Rozmari gimė 1937 m. Londone, mokėsi privačioje mokykloje. Vėliau mokėsi ir dirbo slaugytoja, šv. Marijos ligoninėje Padingtone (angl. Paddington). Jai puikiai sekėsi, tačiau sutiko savo būsimą vyrą, nutraukė mokslus ir ištekėjo už Mykolo Jono Henriko Giedraičio (Michał Jan Henryk Giedroyć). Jos vyras gavo darbą Honkonge, ir šeima 1959 m. persikėlė ten gyventi, kur praleido praleido šešerius metus. Honkonge Rozmari įsitraukė į katalikišką veiklą ir tapo katalikiškosios moterų lygos pirmininke.

1966 m. šeima grįžo atgal į Angliją ir gyveno įvairiose vietovėse. Rozmari visą save pašventė šeimai, vaikams, jų auklėjimui, o jos vyras tuo metu galėjo užsiimti moksliniais tyrinėjimais.1979 m. Mykolas gavo darbą Oksforde (angl. Oxford). Rozmari tuomet rašė straipsnius į katalikišką laikraštį „The Catholic Herald“, bet, būdama kukli, nenorėjo išsiduoti, todėl pasirašinėdavo slapyvardžiu „Virginia Barton“. Rozmari. TCH ji pradėjo kaip knygų apžvalgininkė, tačiau greitai paaiškėjo, kad ji yra labai populiari tarp skaitytojų, todėl pradėjo rašyti bendruosius bruožus ir daryti išsamius interviu.

Apie 1990 m. labai pašlijo jos sveikata. Rozmari ligą įveikė, todėl vėl galėjo keliauti kartu su vyru ne tik po Angliją, bet ir lankytis Lietuvoje, ir pamilti Videniškius. Vyras, Mykolas Giedraitis, mirė 2017 m., o šiandien – jos paskutinė žemiška kelionė, kurią baigs atguldama šalia savo mylimo vyro“, – sakė JE vyskupas A. Jurevičius. Mes, palydintieji, ją pažinojome kaip nuoširdžią Lietuvos ir Molėtų krašto bičiulę, Molėtų rajono garbės piliečio, 21 kartos kunigaikščių Giedraičių palikuonio Mykolo Giedraičio sutuoktinę, su kuria išaugino vaikus, daug prisidėjusią prie kunigaikščių Giedraičių giminės žemės kultūros ir istorinės atminties puoselėjimo.

Atsisveikinimo kalbose apie tėvus pasisakė vaikai.

„Mama mylėjo Lietuvą. Atvirą ir paprastą. Jai patiko čia atvykti, jai patiko čia būti, jai visada buvo taip liūdna išvykti. Ypač skaudi kelionė jai buvo 2018-ųjų birželį, kai čia patalpinome tėčio pelenus į kriptą. Ji neprarado vilties vėl susitikti su tėčiu Danguje, taip pat jautėsi tikra, kad vieną dieną mes atnešime jos pelenus čia, kad prisijungtų prie jo Videniškiuose. Nuo pat pirmo karto, kai jie atvyko į Lietuvą devintojo dešimtmečio pradžioje, mama visada sakydavo, kad jaučiasi kaip namuose. Čia ji jautėsi saugiai, tarsi iš karto būtų tarp draugų. Nors jos lietuvių kalbos žinios buvo ribotos, ji jautė stiprų ryšį su Lietuvos žmonėmis ir tuo, kaip jie palaiko krikščionybę. Ji ypač žavėjosi daugybe gražiai prižiūrimų bažnyčių; tarsi jos dvasia Lietuvoje tikrai atgijo. Taigi šiandien, nors liūdėdami, jaučiame, kad jos dvasia gyva, galinga ir plazdena tarp mūsų,“ – sakė dukra Mel.

Dukra Coky pasididžiuodama dalinosi prisiminimais apie puikią mamos ir tėčio komandą: „Abu be galo didžiavosi vienas kito pasiekimais ir savybėmis, kurios buvo skirtingos ir, laimei, vertingos – tėtis dažniau dirbo protu, mama – iš širdies, tėtis turėjo daugiau inžinieriaus logikos, mamą labiau traukė prie dvasiškumo, meniškumo. Jie labai mokėjo vienas kitą prajuokinti. Ir jų partnerystė buvo tikroji draugystė – penkiasdešimt devynerius metus trukęs pokalbis, kuris niekada nepabodo. Jie abu žinojo parašyto žodžio galią. Tėtis per viduramžių Lietuvos istorijos tyrinėjimą, genealogiją atvėrė savąją istoriją, parašydamas knygą „Kraterio pakraštyje“. Jo stilius buvo kruopštus ir aštrus kaip lazeris. Mama buvo natūrali ir produktyvi –  ji nuolat rašė. Ji rašė dienoraščius, laiškus ir poeziją, bet bene geriausiai buvo žinoma dėl savo žurnalistikos laikraštyje „Catholic Herald“. Iš jos plaukė straipsniai ir knygų apžvalgos – tai buvo darbas, kurį ji mėgo. Jiedviejų gyvenimas buvo tikras širdžių ir minčių susitikimas.“

Sūnus Miko, kalbėdamas apie tėvus, sakė: „Mama labai didžiavosi, kad prisidėjo prie restauravimo darbų čia, Videniškiuose. Mamą ir tėtį vienijo įsipareigojimas puoselėti Lietuvos kultūrą, tyrinėti jos istoriją kaip būdą suprasti dabartį, o dar svarbiau – padėti pamatus ateičiai. Jie visiškai tikėjo šia stipria ir gražia šalimi ir pripažino, kaip svarbu atkurti jos religines vietas. Mama buvo ypač dėkinga visiems čia esantiems už nuostabias šventes, kurios įvyko, kai 2019 metais Mykolas Giedraitis buvo Popiežiaus oficialiai pripažintas Palaimintuoju. Ji rašė: „Įsivaizduojate, koks džiaugsmas buvo tarp Giedraičių šeimos narių, kurių labai daug išsibarstę po pasaulį, kai popiežius Pranciškus paskelbė, kad pagaliau, po daugelio šimtmečių, palaimintasis Mykolas buvo oficialiai paskelbtas Palaimintuoju! Mūsų šeima niekada tuo neabejojome – juk jis atsiliepė į tiek daug maldų ir buvo artimas daugelio mūsų palydovas“.

Būdama labai dvasinga ir mąstanti asmenybė, ji jautė stiprų ryšį su palaimintuoju Mykolu. Ji vis sakydavo: „Palaimintasis Mykolas – yra mūsų šeimos globėjas, į kurį kreipiamės... Mano velionis vyras kasdien bendravo su juo visomis pasaulio temomis, ypač kas buvo susiję su šeimos reikalais.“

Taigi visos Giedraičių šeimos vardu, ir taip pat palaimintojo Mykolo, kuris, tikime, žiūri į mus - nuoširdžiai dėkojame jums visiems, kad priimate mus ir leidžiate parvežti mūsų brangią mamą namo, kur ji vėl susitiks su savo mylimu vyru Mykolu.“

Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Žvinys savo kalboje pažymėjo, kad „Būti palaidotai Videniškiuose – buvo paskutinioji valia, kurią Rozmari Giedraitienė išreiškė čia 2018 m. palaidojus mylimą vyrą, Molėtų garbės pilietį Mykolą Giedraitį. Džiaugiamės, kad šis jos noras buvo išgirstas ir gerbiamas, ir Rozmari amžinojo poilsio vieta bus būtent čia. Mūsų širdyse išliks šviesus Rozmari atminimas.“

Po laidojimo ceremonijos giminaičiai, atvykę iš Anglijos, Ukrainos, Italijos, Lietuvos, vaikai – sūnus Michal Graham Dowmont Giedroyc ir jo žmona Dorothee, dukros Anna Catherine Astrid Louise Parham ir Melanie Clare Sophie, anūkai, JE Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Molėtų dekanato dekanas ir Videniškių klebonas monsinjoras Kęstutis Kazlauskas, kunigas Arūnas Mitkevičius. kunigai iš Londono Shaun Middleton (St Mary‘s, Cadogan St., London) ir John Moffatt Sj (Londono Jesuit Centre), Molėtų rajono savivaldybės, Vrublevskių bibliotekos, Molėtų krašto muziejaus, Videniškių seniūnijos, Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijos atstovai, bičiuliai susibūrė į atminimo popietę.

Nuotraukos - M. Žala