XXV-osios respublikinės tradicinio siuvinėjimo stovyklos „Žaliasis laumžirgis“ parodos atidarymas

Senasis lietuvių nematerialaus kultūros paveldo amatas – siuvinėjimas – sistemingai puoselėjamas tik Molėtų krašte (niekur kitur siuvinėjimo stovyklos nevyksta). Šių metų liepos 10–14 d. dvidešimt penktą vasarą Alantoje esantis Aukštaitijos profesinio rengimo centras taps XXV-osios respublikinės tradicinio siuvinėjimo stovyklos „Žaliasis laumžirgis“ kūrybos, ieškojimų ir įkvėpimo centru. Čia suvažiuos siuvinėtojos iš Utenos, Vilniaus, Šiaulių, Kelmės, Ukmergės, Rokiškio, Molėtų. Siuvinėtojų būryje bene virš septyniasdešimt metų tradicinį siuvinėjimą puoselėjančios alantiškės, meno kūrėjos, sertifikuotos amatininkės Janina Čekelienė ir Ramutė Žiagūnienė ir jaunimo atstovės Ula, Auksė ir Viltė iš Ukmergės rajono. Net emigrantė Renata Druskytė, gyvenanti Londone ( Anglija) nuotoliniu būdu jau sukūrusi darbą, ir dar prieš prasidedant stovyklai, pašto keliu atsiunčia į Molėtų krašto muziejų, kad papildytų stovyklos dalyvių darbų parodinę kolekciją, Alantos dvare eksponuojamą visus metus. Svarbiausia, kad tęstinė stovykla suburia ankstesniuose seminaruose dalyvavusias siuvinėtojas ir pradedančias siuvinėti paaugles bei jaunimą, naujas moteris iš kuo platesnio šalies regiono. Čia jau veikia traukos jėga, priverčianti moteris palikti namus, rūpesčius ir visus svarbius reikalus, apsiginkluoti maža skvarbia adatėle ir pasiryžti kantriai kovai už praeities tradicijų išsaugojimą, už tęstinumą, už meistrystę.

VšĮ Molėtų krašto muziejaus projektas „XXV-oji respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla ŽALIASIS LAUMŽIRGIS” pateko prie Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Tolygi kultūrinė raida” teigiamai įvertintų projektų, kaip siekiantis gražaus ir vertingo tikslo – tradicinių siuvinėjimo įgūdžių meno ir technikos perdavimo šių dienų kartoms. Kultūrinę vertę pasiruošęs kurti senųjų tradicijų taikymą naujame kontekste.